Kas ieškos žodžių, kai jie išnyks

Nežinia, ar, planuodami parodas ir būtent tokį jų išdėstymą, rengėjai apie tai galvojo, bet aplankius ŠMC tuomet, kai veikė visos keturios ekspozicijos, viskas atsistojo į savo vietas ir susijungė į prasminį žiedą. Tiesa, nepasakytum, kad šis žiedinis pasakojimas pateikia vienareikšmius atsakymus. Veikiau moko sugyventi su neaiškumu ir sumišusiais jausmais.

Pietinėje salėje įkurdintas Barboros Fastrovos ir Johanos Pošovos rankomis austas ilgas gobelenas „Krūtys, vaikai, padarai ir atliekos“ atrodo lyg prisiminimas apie prarastą rojų ir disonuoja su dabartinio laiko nuotaikomis. Čia daug vandens, motinystės džiaugsmo ir nerūpestingos vaikystės simbolių, pasaulis tik prasideda ir yra dar nesuterštas. Idilišką vaizdą kiek komplikuoja aplinkybė, kad gobelenas austas iš dažniausiai išmetamų tekstilės atliekų, tačiau vis vien atrodo, kad su tokiu pasaulio vaizdu tuoj nebegalėsime tapatintis nei emociškai, nei patyrimiškai. Liks tik skiautuotas prisiminimas apie kadaise galbūt egzistavusią mitinę darną ir nekaltumą.

A. Serapino šventovėje 

O nekaltumo praradimas prasideda tuomet, kai tyram tykumui priešpriešinamos visai kitos vertybės – veržlumas, intensyvumas, tobulumo siekimas. Į tokį tariamai aukščiausiame taške esantį pasaulį patenkame perėję į didžiąją salę, kur 1.000 kv. m išsidėstė tiek pat žaismingų, kiek ir grafiškai griežtų formų fizinės bei kultūrinės didybės šventovė – Augusto Serapino instaliacija „Kūno kultūra“ (kuratorė Neringa Bumblienė). Kaip ir parodoje „Krūtys, vaikai, padarai ir atliekos“, čia taip pat nemažai „pasidaryk pats“ elementų, tarsi nežinomi kūno rengybos ir meno kulto garbintojai būtų surentę milžinišką treniruoklių salę iš jiems lengviausiai pasiekiamų medžiagų. Tačiau „pumpuoti“ siūloma ne tiek „geležį“, kiek gipsinius (Vakarų) kultūros klestėjimo artefaktus, kurie atrodo didingai ir kartu juokingai, nes jau įpratome skeptiškai žvelgti į stabus, kad ir kokie jie būtų savi ir, regis, nepajudinami. 

Bet kai susitelki į pastangą ištobulinti kūno judesius (ne tik sportuojant, bet ir akademiškai piešiant ar tapant), gali nepastebėti, kad šio siekio apsėstas tampi ne tik komiškas, bet ir destruktyvus, pirmiausia pačiam sau. Jau daug kartų kartota, kad žmonijos istorijoje toks besaikio pažangos troškimo poveikis veikiausiai buvo nematytas nuo pat modernybės projekto pradžios, galbūt ir daug anksčiau. Bet ir šiandien, kai sąmoningumas pažangos ribų ir tamsiųjų pusių atžvilgiu didesnis, to apraiškų ne mažiau. Antžmogiška disciplina, „kietos“ žinios, savo ribų išbandymas vis dar turi savo vietą ne tik sporto salėje, bet ir švietime bei daugelyje kitų kasdienės patirties sričių. Vertingi dalykai turi būti sunkūs, su pusiau paslėpta kreivoka šypsena sako A. Serapino kūrinys. 

Kai kam „Kūno kultūra“ galbūt atrodys pernelyg lengva ir viensluoksnė, tačiau ar menas privalo atsiverti tik po ilgų ir skausmingų prasmių ir nuorodų kasinėjimų? Instaliacijos paveikumą šiuo atveju lemia intuityvus situacijos absurdiškumo suvokimas, kuris šiandien mene nėra dažnas. Čia jį dar labiau sustiprina išdidintas pažįstamų A. Serapino kūrybos motyvų mastelis. Labai norint, galima šį išdidinimą suvokti ir kaip subtiliai kritišką užuominą apie tai, kaip tradiciškai suvokiame didžiosios salės vertą parodą „flagmanę“. Ji tarsi privalo vos išlaikyti savo pačios svorį, galynėtis su architektūra ir palikti žiūrovams ribotą erdvę judėti. Bet ten, kur yra per didelės apkrovos, yra ir traumos tikimybė.

Pasidaryk pats

Į potrauminę žmonių statomo pasaulio būseną per įvairius veikiančius ir neveikiančius prietaisus bei mutavusius vaizdus gretimoje, šiaurinėje, salėje žvelgia Anastasia Sosunova personalinėje parodoje „Fandomas“ (kuratorė Virginija Januškevičiūtė). A. Serapino instaliacijos idėja yra beveik permatoma, o A. Sosunovos daugiareikšmėse ir giliai išmąstytose apokaliptinėse erdvėse tenka paklaidžioti. Nors ekspozicija (architektė Laura Kaminskaitė) nėra fiziškai perkrauta, čia visko daug, bet visko daug ir mūsų gyvenamame pasaulyje. Šis daugis susidaro iš įvairiausios kilmės liekanų – prasmės krizės sužeistų utopinių svajonių ir tikėjimų, nebeišartikuliuojamų tapatybių, neaišku ką švenčiančių ritualų, nueinančių kapitalizmo modelių, nurašytos įrangos ir išėsdintų abstrakčių kraštovaizdžių. Viską lyg ir turėtų į vieną visumą surišti ekspozicijos centre atsiduriantis videofilmas „Xover“, tačiau ir jame nuorodų daugiau nei instrukcijų, kaip jomis naudotis. 

Kaip kelis kartus pakartoja videokūrinio užkadrinis balsas, „turėjome rasti žodžių“. Bet tai pasaulis, kuris žodžiams nebepavaldus, kur žodžiai gali apsimesti reiškiančiais visai ką kita, nei iš tiesų reiškia. Paroda įvairiais būdais kalba apie „Senukų“ prekybos tinklo ir jo įkūrėjo dvasinės filosofijos fenomeną, gerbėjų kūrybos (angl. fan fiction) reiškinį, „pasidaryk pats“ mąstyseną bei galios ir utopinių vizijų santykį. Visgi nelengva suprasti, kas čia yra gerbėjai ir kieno būtent pasekėjai jie yra, kiek nagrinėjamais keistais tikėjimais ir paradvasinėmis doktrinomis žavimasi, o kiek čia yra ironijos ir kritikos. Galiausiai, ką tokioje situacijoje galima pasidaryti pačiam? 

Estetiškai A. Sosunovos statomas pasaulis turi nuorodų į „atliekų panko“ (angl. salvagepunk) judėjimą, kuriam būdingas pusiau neveikiančios technikos pernaudojimo po didelio masto katastrofos vaizdavimas. Tik „Fandome“ nėra aišku, kam dar gali būti naudingi stelažuose sukrauti sudaužyti prietaisai – dideli ekranai, stebėjimo kameros, spausdintuvai, net automobilio nuolaužos. Gali būti, kad šio pasaulio gyventojai nebeturi ūpo ir jėgų vėl prikelti jį po griūties. Belieka sprogdinti fejerverkus ir švęsti mįslingas progas, o „pasidaryk pats“ prekybos centruose labiausiai reikia ne didelės raiškos harmoningus vaizdus rodančių televizorių sienų, o lentynų su žodžiais, kurie dar galėtų bent iš dalies paaiškinti, kas gi čia atsitiko ir į kokią būseną persiritome.

Paukščių giesmės 

Paskutinė paroda, belgų kilmės daugiadisciplininės menininkės Anouk De Clercq dviejų ekranų videoinstaliacija „Susitiksime, kai saulė pasidengs tamsa“ (kuratorius Vsevolodas Kovalevskis) buvusioje Kino salėje atveria langą į dar tolesnę būseną, kai nebebus ne tik žodžių, bet ir jų sakytojų. Bet tai nebūtinai bus tragedija, bent jau ne likusios kūrinijos požiūriu. A. De Clercq videofilme „Paukščių giesmės“ užduodamas klausimas ataidi visose keturiose aptartose parodose: kaip išgirsti pabaigoje pradžios skambesį? Galbūt ši saulė užtems, tačiau ilgainiui viskas vėl prasidės nuo B. Fastrovos ir J. Pošovos krūtų, vaikų bei pirmykščių padarų pasaulio be pažinimo nuodėmės. Ir suksis vėl tuo pačiu ratu tol, kol susiformavę naujų bendruomenių žodynai išseks ir užleis vietą viltingai paukščių giesmei.