Kas ieškos žodžių, kai jie išnyks

Nežinia, ar, planuodami parodas ir būtent tokį jų išdėstymą, rengėjai apie tai galvojo, bet aplankius ŠMC tuomet, kai veikė visos keturios ekspozicijos, viskas atsistojo į savo vietas ir susijungė į prasminį žiedą. Tiesa, nepasakytum, kad šis žiedinis pasakojimas pateikia vienareikšmius atsakymus. Veikiau moko sugyventi su neaiškumu ir sumišusiais jausmais.

Pietinėje salėje įkurdintas Barboros Fastrovos ir Johanos Pošovos rankomis austas ilgas gobelenas „Krūtys, vaikai, padarai ir atliekos“ atrodo lyg prisiminimas apie prarastą rojų ir disonuoja su dabartinio laiko nuotaikomis. Čia daug vandens, motinystės džiaugsmo ir nerūpestingos vaikystės simbolių, pasaulis tik prasideda ir yra dar nesuterštas. Idilišką vaizdą kiek komplikuoja aplinkybė, kad gobelenas austas iš dažniausiai išmetamų tekstilės atliekų, tačiau vis vien atrodo, kad su tokiu pasaulio vaizdu tuoj nebegalėsime tapatintis nei emociškai, nei patyrimiškai. Liks tik skiautuotas prisiminimas apie kadaise galbūt egzistavusią mitinę darną ir nekaltumą.