Lietuvos šaulių sąjunga – ne mados reikalas

Istorijos dr. Norbertas Černiauskas, LŠS narys, Všį „Trakinių partizanai“ vadovas, nacionalinio mokinių konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ organizatorius, paklaustas, kiek šių dienų savanoriai realiai galėtų prisidėti prie šalies gynybos, sako, kad organizacijoje yra 11.000 narių, taigi „automatiškai tai jau yra reali pilietinė jėga“.

LŠS sudaro 10 rinktinių, veikiančių teritoriniu principu visose Lietuvos apskrityse, rinktines – per 100 kuopų.

Anot VŽ pašnekovo, vienu sakiniu galima būtų pasakyti, kad „šaulys yra savanoris nr. 1“: „Daug kalbame apie įvairiausias savanorystes, apie tai, kad žmonės nesavanoriauja ir pan., o šaulys yra savanoris visa savo esybe, nes jis ne tik savanoriauja, bet duodamas priesaiką pasižada, prisiekia būti savanoriu ir baisiausiomis akimirkomis.“

Ne mados reikalas

Sunku įvertinti, daug ar mažai narių – 11.000 – turi LŠS. Palyginkime: 1940 m., prieš pat sovietų okupaciją, organizacija vienijo per 62.000 šaulių. Bet kuriuo atveju dabar tai didžiausia savanoriška organizacija Lietuvoje ir ne toks jau retas atvejis išgirsti, kad jai priklauso keli bendradarbiai, bendramoksliai ar bičiuliai.

„Mada madai nelygu, – sako dr. Černiauskas, suabejojus, galbūt tai – mados reikalas. – Jeigu ir buvo mados reikalas, tai iki 2014-ųjų ir nematau čia nieko blogo. 2014 m. LŠS įvyko virsmas – dėl įvykių Ukrainoje staiga daug žmonių panoro tapti šauliais. Nesakyčiau, kad tai mada. Tiesiog jie pajuto grėsmę ir pradėjo galvoti, kaip patys galėtų prisidėti, jeigu atsitiktų kas nors tokio. 2014 m. tikrai daug žmonių – verslininkų, mokslininkų, labiau ir mažiau visuomenėje matomų – prisijungė prie LŠS ir ją pačią šiek tiek pakeitė. Manau, kad dar labiau teigiama linkme. LŠS sustiprėjo ne tiek narių skaičiumi, nors taip pat juo – keliais tūkstančiais, bet kūrybiniu ir visuomeniniu potencialu.“

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta nuomonių, kad LŠS turėtų tvirčiau imtis jaunimo švietimo. Dr. Černiauskas, priešingai, sako manąs, kad tai labiausiai išvystyta LŠS veikla, jaunųjų šaulių judėjimas turi tam tikrą tradiciją ir veidą. Kalbėdamas apie Vilniaus universiteto, kuriame dėsto, Istorijos fakulteto studentus, dr. Černiauskas sako, kad tarp tų jaunų žmonių savanoriavimas plinta tarsi savaime.

„Kita vertus, – priduria pašnekovas, – viskas priklauso nuo žmonių. Jeigu yra stiprus šaulys vadovas, pedagogas, aktyvus žmogus, aplink jį visuomet telksis didelis būrys. Kitaip sakant, tai asmenybių klausimas. Šaulių sąjunga išsiugdė nemažai tokių, kurie tapo lyderiai, bet galbūt reikia jų daugiau. Reikia nesustoti.“

Istorija trumpai

LŠS įkurta 1919 m. birželio 27 d., rugsėjo 15 d. Krašto apsaugos ministerija patvirtino organizacijos įstatus. Sovietinės okupacijos laikotarpiu jos veikla buvo palaikoma išeivijoje, pirmiausia JAV.

1954 m. kovo 7 d. patriotiškai nusiteikę Amerikos lietuviai Čikagoje paskelbė atkuriantys LŠS.

LŠS atkūrimo atgimstančioje Lietuvoje data laikoma 1989 m. rugsėjo 20-oji, kai LŠS atkūrimo iniciatyvinės grupės nariai davė pirmą priesaiką Kelmėje, prie LŠS vieno įkūrėjų ir ideologų Vlado Putvinskio kapo. Organizacijos nariai aktyviai dalyvavo 1991 m. saugant Aukščiausiąją Tarybą ir kitus objektus.

Apie LŠS kūrimą Vladas Putvinskis-Pūtvis ir Matas Šalčius 1919-aisiais pradėjo kalbėti bene vienu metu: M. Šalčius sykiu su Spaudos biuro darbuotojais Antanu Vienuoliu-Žukausku, Faustu Kirša ir kitais sumanė kurti organizaciją, kuri ginklu saugotų Kauną; antrosios iniciatyvinės grupės, jai vadovavo V. Putvinskis, tikslas buvo padėti Lietuvos kariuomenei visoje Lietuvoje. Iš šių idėjų ir radosi visuomeninė sukarinta organizacija – LŠS.

Iš pradžių tai buvo civilinė organizacija, vėliau į jos veiklą įsiliejo kariai ir karininkai. Tai atspindėjo organizacijos idėją – civilių asmenų pagalba kariuomenei, nors 1935 m. ji tapo tiesiogiai pavaldi Lietuvos kariuomenės vadui ir integruota į krašto gynybos sistemą: rinktinių vadais tapo apskričių karo komendantai.

LŠS aktyviai reiškėsi organizuodama ugniagesybą, sportinę veiklą, tačiau svarbiausia – siekė suburti kuo platesnes visuomenės grupes, o prasidėjus nacistinei ir sovietų okupacijai, šauliai tapo vienu pagrindinių rezistencijos ramsčių.

Šaulių veikla

LŠS svetainėje apie organizacijos veiklą rašoma, kad 1919–1940 m. buvo vykdoma trimis pagrindinėmis kryptimis: kultūros, sporto ir karybos. Šaulių būriuose buvo kuriami orkestrai, teatrai, vaidinimo grupės, bibliotekos, sporto klubai. Šauliai buvo skatinami šviestis patys, taip pat užsiimti ir visuomenės edukacija, tad buvo iškelta idėja visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kur veikė LŠS padaliniai, pastatyti šaulių namus, kurie turėjo tapti visos tautos namais.

Tai buvo deklaruota šūkiu: „Šaulių namai – tautos namai.“ Didžiuliai rūmai iškilo Utenoje, Tauragėje, Alytuje ir kituose miestuose bei miesteliuose. Juose buvo vykdoma labai plati kultūrinė veikla, taip pat namai buvo šaulių susibūrimo vieta (vykdavo mokymai, veikė šaulių klubai, administracinės patalpos).

Kuriant ir plėtojant Šaulių sąjungos ideologiją, labai svarbų vaidmenį atliko organizacijos leidinys – žurnalas „Trimitas“. Pirmasis jo numeris pasirodė 1920 m. gegužę–birželį. Jis gana greitai užėmė tvirtas pozicijas visuomenėje, tai nulėmė žmonių, dirbusių „Trimite“, autoritetas. Nuo 1921 m. „Trimitas“ buvo leidžiamas kas savaitę.

Leidinio turinys buvo labai platus, skelbiamos valstybės ir tarptautinės naujienos, literatūros, poezijos kūriniai, straipsniai karybos, sporto, kultūros tematika. Į „Trimitą“ rašė K. Binkis, J. Tumas-Vaižgantas, A. Vienuolis-Žukauskas, V. Krėvė-Mickevičius, V. Mykolaitis-Putinas, A. Smetona, daugybė kitų to meto Lietuvos šviesuomenės ir valdžios žmonių.

Paroda Lietuvos šaulių sąjungos 100-mečiui Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64), veikia paroda „Šaulio kodas“. Pasitelkus technologinius sprendimus, joje pristatoma LŠS istorija ir dabartis. Paroda veiks iki rugsėjo 30 d.