Ar Dievas atėjo iš Egipto

Senajame Testamente (ST) pasakojama, kaip Mozė išvedė iš Egipto Izraelio tautą, persekiojamą galingo faraono, kuris buvo pasiryžęs su savo kariuomene ir kovos vežimais sugrąžinti izraelitus į vergiją. Tądien Dievas buvo su Moze. Kai bėgliai pasiekė Raudonąją jūrą, Dievas praskyrė vandenis, kad izraelitai galėtų pabėgti. Faraonas su savo galinga kariuomene juos vijosi, bet tada Dievas liepė jūros vandenims susijungti, ir visi egiptiečiai paskendo.

Netrukus izraelitai pasiekė Sinajaus kalną. Griaudint perkūnui ir aidint ragui Mozė užlipo ant rūkstančio kalno ir ten sudarė sandorą su Dievu: jei izraelitai laikysis Dešimties Dievo įsakymų, kuriuos Dievas padiktavo Mozei, jis atsilygindamas amžinai laimins ir saugos savo išrinktąją tautą.

„Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“, – toks buvo pirmasis Dievo įsakymas.

Pasakojimas apie pranašo Mozės sandorą su Dievu yra aprašytas ST Išėjimo knygoje. Tačiau ar šis tekstas gali būti laikomas tiesa, priklauso nuo skaitytojo įsitikinimų: tradicinis mokslas nepripažįsta ST kaip istorinio šaltinio, nes daugelis jo pasakojimų negali būti patvirtinti kitų šaltinių ir archeologinių radinių.

Iki šiol ginčijamasi, ar sandora su Dievu iš tiesų buvo sudaryta – tačiau jeigu susitikimas ant Sinajaus kalno iš tiesų įvyko, istorikų vertinimu, tai atsitiko maždaug prieš 3 300 metų. Artimųjų Rytų istorijoje šis laikotarpis yra vienas įdomiausių, nes tuo metu Egipto faraonas paskelbė savo pavaldiniams naują valstybinę religiją, kurioje garbinamas tik vienas dievas – Atonas (Saulės diskas). Tai yra pirmasis žmonijos istorijoje monoteistinės religijos pavyzdys.

Prieš 75 m. austrų psichologas Sigmundas Freudas atkreipė dėmesį į tai, kad monoteizmo atsiradimas Egipte ir izraelitų sandora su Dievu įvyko tuo pačiu metu. Nuo to laiko istorikai, profesionalai ir mėgėjai ne kartą bandė įrodyti, kad žydų, taigi ir krikščionių vieno Dievo idėja kilusi faraonui Echnatonui. Taip manyti juos verčia senovės rašto šaltiniai ir faktas, kad archeologiniai radiniai, susiję su žydų krikščionių religija, yra vėlesnio laiko nei faraono Echnatono valdymo metai.

Faraonui gimė šviesi idėja

Echnatonas buvo labai prieštaringai vertinamas senovės Egipto valdovas. Jo įpėdiniai darė viską, kad jis būtų užmirštas. Daugelis jo statulų buvo sudaužytos, ir ilgainiui jo atminimas išblėso. Jei ir būdavo minimas, tai tik kaip karalius eretikas.

Kai XIX a. viduryje imta intensyviau tyrinėti senovės Egipto istoriją, Echnatonas buvo vienas iš faraonų, kurio vietą karalių sąraše mokslininkams buvo sunkiausia nustatyti. Daug kas paaiškėjo, kai anglų egiptologas Flindersas Petrie 1893 m. pradėjo kasinėti Amarnos miesto griuvėsius, esančius 300 km į pietus nuo Egipto sostinės Kairo.

Flindersas Petrie rado rūmų liekanas ir keletą šventyklų – šie pastatai buvo pastatyti paskubomis ir po kelerių metų apleisti. Įrašai rodė, kad šis miestas kadaise buvo faraono Echnatono sostinė. Miestas vadinosi Achetatonas (Saulės disko horizontas), archeologiniai kasinėjimai suteikė naujų žinių apie paslaptingąjį karalių eretiką ir jo sukeltą sumaištį Egipte.

Skaitydami šventyklų įrašus egiptologai atskleidė, kad Echnatonas savo pavaldiniams buvo įsakęs garbinti tik vieną dievą – visagalį Atoną, kurį simbolizavo saulės diskas.

„O, vienatinis dieve, kuriam nėra lygių“, – sakoma Atono garbei sukurtame himne, rastame viename iš kapų Achetatone.

Priešingai nei ankstesnėse religijose, kuriose už aukas ir maldas dievams buvo atsakingi žyniai, Echnatonas pasiskelbė esantis vienintelis dievo tarpininkas. Egiptiečiams buvo įsakyta pašalinti senuosius dievus iš namų aukurų ir vietoj jų ant aukuro padėti Echnatono figūrėlę. Bendravimas su dievu nuo šiol vyko per faraoną.

„Nėra nė vieno, kuris tave pažinotų, išskyrus tavo sūnų, Neferkhepure Waenre (Echnatono karališkasis vardas – red.), nes tu apreiškei jam savo planus ir savo jėgą“, – užrašyta Achetatone rastoje molinėje lentelėje. Laiško autoriaus vardas nežinomas – jį veikiausiai padiktavo pats Echnatonas.

Jis norėjo visam laikui nutraukti ryšius su senaisiais dievais: jis liepė nudaužyti juos vaizduojančių šventyklos statulų veidus, ištrėmė jų žynius. Tuo metu visame Egipte buvo pastatyta Atono šventyklų, kurios, kaip rodo archeologiniai kasinėjimai, buvo atviros paprastiems egiptiečiams – priešingai nei senosios šventyklos, kurios buvo tamsios ir skirtos tik žyniams. Naujosiose Atono šventyklose nebuvo dievo atvaizdų, jos buvo be stogo, kad dieviškoji saulė užlietų patalpą.

Echnatono idėja išplito

XIX–XX a. archeologiniai kasinėjimai Achetatone ir naujos žinios apie Echnatono religiją daugelį istorikų ir neprofesionalių mokslininkų paskatino visiškai naujai pažvelgti į žydų ir krikščionių Dievą. Juos tebekamuoja tas pats klausimas – ar maždaug prieš 3500 metų Jį sugalvojo Egipto faraonas, o Mozė išplatino visame pasaulyje?

Taip mąstė ir S. Freudas, kuris buvo ne tik psichologas, bet ir uolus egiptologas. 1937 m. išleistoje knygoje „Der Mann Moses und die Monotheistische Religion“ („Mozė ir monoteizmas“) Freudas įrodinėja, kad prieš pabėgdamas iš Egipto Mozė buvo vienas iš Atono garbintojų. Vėliau kiti autoriai, pvz., anglų metalurgas Robertas Featheris ir egiptiečių rašytojas Ahmedas Osmanas, pateikė skirtingų teorijų apie tai, kad Atonas buvo judėjų Dievo įkvėpimo šaltinis ar pirmtakas.

Nėra įrodymų, kad Mozė buvo istorinis asmuo. Tačiau kai kurie Atono teorijos šalininkai teigia, kad naujojo tikėjimo išplitimas visai nesietinas su vienu asmeniu: klajokliai ir pirkliai galėjo perduoti egiptiečių Atono kultą izraelitams, nes senovėje Artimųjų Rytų tautos gyvai prekiavo.

Archeologų radiniai atskleidžia, kad egiptiečiai jau apie 3000 m. pr. Kr. turėjo kolonijų Kanaane – teritorijoje, kurioje vėliau apsigyveno izraelitai (dabartinis Izraelis ir dalis Jordano, Sirijos ir Libano).

Kanaaną ir Egiptą jungė karavanų keliai, kurie ėjo palei Viduržemio jūros pakrantę. Šiais keliais buvo ypač daug keliaujama per sausras, dėl dirbtinio drėkinimo egiptiečiai buvo geriau pasirengę sausroms nei klajokliai, kurie gyveno vargingiau.

Abraomas susitinka su faraonu

Pradžios knygos 12 skyriuje pasakojama, kaip nuožmus badas privertė Abraomą keltis į Egiptą. Kartu su juo ėjo ir jo gražioji žmona Sara. Abraomas bijojo, kad ją pamatęs faraonas nužudys jį ir pasiims ją į savo šeimyną. Todėl pora apsimetė broliu ir seserimi.

Abraomo baimė buvo pagrįsta: Sara netrukus buvo atvesta į faraono rūmus ir paimta į jo šeimyną. Abraomui buvo dosniai atsilyginta avimis, jaučiais, asilais, vergais ir vergėmis, asilėmis ir kupranugariais. Kai apgaulė išaiškėjo, faraono dosnumas baigėsi ir jis išvarė Abraomą su Sara iš Egipto.

Jokie archeologiniai radiniai negali patvirtinti, kad Abraomas buvo istorinė asmenybė. Tiksliai nežinoma, ir kada jis gyveno. Atono teorijos šalininkai mano, kad jis gyveno antroje XVI a. pr. Kr. pusėje. Tuo laiku Egiptą valdė faraonas Amenchotepas I.

Juozapas išpranašauja badą

Pradžios knygos 37 skyriuje pasakojama, kad praėjus trims kartoms į Egiptą atėjo kita svarbi asmenybė: Juozapas, patriarcho Abraomo vaikaitis. Tačiau, kitaip nei jo senelis, Juozapas atsidūrė Egipte ne savo valia.

Juozapas buvo priešpaskutinis iš dvylikos Jokūbo sūnų, tėvo numylėtinis. Todėl broliai jo nekentė ir susimokę pardavė jį klajojantiems pirkliams. Taip Juozapas pateko į Egiptą, o ten jį nusipirko Potifaras, faraono sargybos viršininkas. Neteisingai apkaltintas Juozapas atsidūrė kalėjime ir išgarsėjo savo gebėjimu aiškinti sapnus. Netrukus apie nepaprastą kalinį išgirdo ir faraonas. Mat faraoną kamavo nesuprantamas sapnas apie septynias iš Nilo išbridusias riebias ir gražias karves, kurias suėdė septynios bjaurios ir liesos karvės.

Juozapas išaiškino šį sapną, kad tai esąs ženklas, jog po septynerių derlingų metų ateis septyneri bado metai. Tačiau, anot Juozapo, katastrofos galima išvengti: faraonas turįs paskirti Egipto krašto valdytoju įžvalgų ir išmintingą vyrą, kad šis pasirūpintų, jog derlingaisiais metais tam tikra derliaus dalis visoje šalyje būtų surinkta, supilta į aruodus ir saugoma badmečiui.

„Kadangi Dievas tau visa tai nurodė, nėra kito tokio įžvalgaus ir išmintingo kaip tu. Tu būsi mano namų valdytoju“, – pasakė faraonas (Pradžios knyga, 41 skyrius) ir paskyrė Juozapą Egipto viziriu, Egipto krašto valdytoju.

Jokiame egiptiečių šaltinyje neminimas viziris vardu Juozapas, tačiau Atono teorijos šalininkai nustatė, kad jis gyvenęs XIV a. pr. Kr. – t. y. būtent karaliaus eretiko Echnatono laikais.

Vargai faraonui mirus

Iš šventyklos įrašų egiptologai nustatė, kad XIV a. pr. Kr., tuo metu, kai Juozapas buvęs Egipte, šalį buvo ištikusi ypač ilga sausra. Pasak Pradžios knygos 42 skyriaus, Kanaane taip pat buvo sausra, ir Jokūbas siuntė Juozapo brolius į Egiptą pirkti grūdų. Čia jie sutiko Juozapą, šis susijaudino išvydęs brolius ir iškart jiems atleido.

Juozapas pakvietė savo brolius ir tėvą Jokūbą (jis kaip dvylikos Izraelio giminių pradininkas taip pat vadinamas garbingu Izraelio vardu) persikelti į Egiptą, čia su jais buvo elgiamasi taip, kaip dera elgtis su faraono patikėtinio giminaičiais. Išėjimo knygoje (1 skyrius) rašoma, kad Jokūbo giminei sekėsi gerai – tol, kol buvo gyvas faraonas.

„Ilgainiui Egipte iškilo naujas karalius, kuris apie Juozapą nieko nebežinojo. „Štai, – sakė jis savo žmonėms, – izraeliečių tauta yra gausesnė ir galingesnė už mus. Tai negerai! Turime su jais pasielgti taip gudriai, kad jų nebedaugėtų. Kitaip, kilus karui, jie gali susidėti su mūsų priešais, kovoti prieš mus ir pasitraukti iš krašto.“

Izraelitams prasidėjo sunkūs laikai. Jie tapo vergais, egiptiečiai „be gailesčio dar labiau krovė ant izraeliečių darbus ir kartino jiems gyvenimą sunkiu lažu prie molio, prie plytų bei prie įvairių darbų laukuose“ (Išėjimo knyga, 1 skyrius).

ST neminimas faraono vardas, tačiau pagal egiptiečių faraonų sąrašą po Echnatono sostą paveldėjo jo sūnus Tutanchamonas. Įžengęs į sostą, naujasis valdovas buvo tik devynerių, todėl buvo visiškai priklausomas nuo aukščiausių dvariškių – karvedžių ir valdytojų.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad valdant Echnatonui Egiptas išgyveno sunkų metą. Faraonas visą dėmesį skyrė savo religijai ir apleido karalystės reikalus. Priešiškos kaimyninės valstybės užgrobė didelius žemės plotus, o po Echnatono mirties šalyje ketverius metus viešpatavo suirutė. Siekdami atkurti tvarką valstybėje, didikai į sostą pasodino faraono sūnų Tutanchamoną ir privertė jį sugrąžinti senųjų dievų kultą.

Mozės susitikimas su žyniais

Izraelitams Tutanchamono įžengimas į sostą buvo katastrofa, nes Juozapas, pasak Pradžios knygos, valdant ankstesniam faraonui (Echnatonui) buvo vedęs žynio dukterį. Tai reiškia, kad jo giminė galbūt priklausė prie Atono garbintojų bendruomenės arba palaikė su ja artimus ryšius.

Archeologiniai radiniai rodo, kad Atono garbintojai buvo priversti bėgti, kai kurie iš jų įsikūrė Nilo upės Elefantinos saloje. Tuo laiku ši sala buvo Egipto pakraštyje, todėl joje bėgliai galėjo jaustis saugesni. Uždraudus Atono kultą, visiškai jo išnaikinti nepavyko, nors to ir troško senieji žyniai. Net jaunajam faraonui Tutanchamonui buvo sunku atsisakyti Atono. Tai matyti, pvz., iš piešinio ant jo sosto, kuriame jis vaizduojamas sėdintis po Atono saulės disku. Eretikų Atono garbintojų persekiojimas tęsėsi iki pat Ramzio II valdymo laikų (apie 1279–1213 m. pr. Kr.).

Atono teorijos šalininkai mano, kad Mozė gimė būtent Ramzio II laikais. Išėjimo knygoje, 1 ir 2 skyriuose pasakojama, kad Mozė gimė šeimoje, kuri buvo iš Levio giminės. Baimindamasis hebrajų gausos grėsmės savo valdžiai, faraonas nusprendė išžudyti visus žydų naujagimius berniukus.

Gelbėdama savo sūnų, Mozės motina jį slėpė tris mėnesius, o tada paguldė į papiruso pintinę ir paliko nendrėse Nilo pakrantėje. Čia jį rado faraono duktė ir pasiėmė į rūmus. Atono teorijos šalininkai mano, kad Mozė vėliau tapo Egipto kariuomenės karvedžiu ir buvo nusiųstas į Nubiją atkovoti prarastų aukso kasyklų.

Nėra įrodymų, kad Mozė yra istorinė asmenybė, tačiau Atono teorijos šalininkai yra įsitikinę, kad pakeliui į Nubiją jis apsilankė Elefantinos saloje, kurioje slėpėsi Atono garbintojai. Čia jis atsivertė į jų tikėjimą ir pradėjo ieškoti šalies, kurioje tikinčiųjų bendruomenė galėtų netrukdoma garbinti savo dievą.

Išėjimo knygoje (7–11 skyriai) pasakojama, kaip Mozė daugybę kartų prašė faraono leisti izraelitams iškeliauti, tačiau faraonas atsisakydavo juos išleisti. Dievas turėjo siųsti Egiptui dešimt negandų, kad faraonas išleistų izraelitus – o jiems iškeliavus, faraonas persigalvojo ir bandė prievarta juos susigrąžinti. Tačiau izraelitai perėjo per Raudonąją jūrą ir atsidūrė Kanaane.

Atono teorijos šalininkai neabejoja, kad ST pasakojimas apie sandorą su Dievu buvo sukurtas, kad nuslėptų tą faktą, jog izraelitai savo Dievą perėmė iš Egipto – dievą, kurį paskelbė esant Echnatonas ir kuris vėliau tapo judaizmo ir viso pasaulio krikščionių religijos garbinimo ir tikėjimo objektu.

Teorija kritikuojama

Kai teorija apie Atoną ir Dievo kilmę buvo pirmą kartą išdėstyta, ji buvo aršiai kritikuojama ir religijų atstovų, ir mokslininkų. Be to, Atono teorijos šalininkai kaltinami tuo, jog įrodinėdami savo teoriją jie suklastojo datas.

Atono teorijos kritikai taip pat nurodo į Mozės Penkiaknygę, kuria šios teorijos šalininkai tiek daug remiasi. Mat šie Biblijos tekstai suteikia galimybę teigti priešingai – kad egiptiečiai idėją apie vieną dievą perėmė iš Kanaano, šalies, kuri, kaip rašoma Pradžios knygos 15-ame skyriuje, buvo Dievo pažadėta izraelitams.