Apie Šveiką ir valdžios dėlionę
Tiesa, Lietuvos Seimo rinkimų sistemos ypatybės verčia visuomet kiek luktelėti naujos valdžios kontūrų. Bent iki antrojo turo.
Nors kol kas tėra išrinkta tik kiek daugiau kaip pusė parlamentarų, partijos ir politikai jau dabar skuba daryti bent preliminarias išvadas, skaičiavimus ir prognozes, kaip atrodys būsimasis Seimas po spalio 27-osios.
Tenka pripažinti, jog jau dabar galime įžvelgti tai, kad tikriausiai tai bus centro kairės koalicija su socialdemokratais ir premjere Vilija Blinkevičiūte (bet ar tikrai ja?) priešakyje.
Tik dar klaustukas, kas taps socdemų partneriais. Atrodytų, pasirinkimas nemenkas, nes tarp galimų pretendentų – Sauliaus Skvernelio Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, Ramūno Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Viktorijos Čmilytės-Nielsen Liberalų sąjūdis, taip pat ir prieštaringai vertinamo Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušra“.
Politinė aritmetika po antrojo turo galutinai nulems, kas bus tie „obuoliautojai valdžioje“ su socialdemokratais. Ir kiek jų bus.
Daugeliui politikos ekspertų patiktų nuosaikiai centristinė kairės valdančioji dauguma – socialdemokratai, demokratai ir liberalai. Tik atviras klausimas, ar tokiai koalicijai pakaks balsų.
Be to, neatrodo, kad V. Blinkevičiūtė labai jau norėtų V. Čmilytės-Nielsen į kompaniją. Būsimoji numanoma premjerė atvirai siekia kviestis R. Karbauskį.
Bet štai bėda – nuo „valstiečių“ bando atsižegnoti buvęs jų bendražygis S. Skvernelis. Tiesa, gal jau ir nelabai entuziastingai jis priešinasi, pripažindamas, kad vis tiek šiuo klausimu iniciatyva turi priklausyti rinkimų pirmūnams socialdemokratams. O šie simpatizuoja būtent tokiai porinkiminei konfigūracijai.
„Manau, kad viskas bus gerai ir mes dirbsime kartu“, – apie savo partijos, S. Skvernelio ir R. Karbauskio galimą bendrystę kalba V. Blinkevičiūtė.
Tuo atveju, jeigu po antrojo turo paaiškės, kad šiai trijulei iki daugumos nepakanka balsų – ne vieno dviejų, bet kelių ar net keliolikos, tikriausiai teks ieškotis ir ketvirtojo koalicijos partnerio. Štai tuomet koalicinėse derybose ir imtų šmėsčioti R. Žemaitaitis & Co.
Tikėtina, kad, kaip teigia apžvalgininkas Paulius Gritėnas, pasirinkimas nebus didelis: trapi mažumos arba nedidelės daugumos valdžia, jei antrojo turo rezultatai susiklostytų kiek palankiau, arba „skausmingai kompromisinis ir labai didelėmis reputacinėmis bei politinio veikimo problemomis grasinantis sprendimas įsileisti R. Žemaitaitį į politinę bažnyčią, kur jis ir ant altoriaus užliptų“.
Mažumos Vyriausybės variantas, kai ją remia „Nemuno aušra“, irgi galėtų būti iš bėdos tinkamas. R. Žemaitaitis jau užsiminė, kad jo partija pasirengusi dirbti ir konstruktyvioje mažumoje, taip pat paremti V. Blinkevičiūtę į premjeres. Beje, tą patį yra leidę suprasti ir liberalai. Jie, matyt, irgi galėtų bent kurį laiką remti mažumos kabinetą.
Bet tokios politinės formos tikimybė yra menka. Be to, tai gana prasta politinė išeitis, nes mažumos Vyriausybė reikštų, jog stoja kai kurie esminiai darbai, pvz., kad ir susiję su mokesčiais. Taip pat kyla pavojus, kad nevaldančioji dauguma Seime piktnaudžiaus situacija ir priims mažumos Vyriausybės neremiamų finansiškai nepagrįstų sprendimų.
Politinius taškus ant „i“ galutinai sudėliosime po antrojo turo. Tik tuomet bus galutinai aišku, kaip čia bus su ta būsima valdžia. Tikriausiai vis dėlto kairysis centras.
Kad ir kaip būtų, kaip nors vis vien bus. Negi galėtų būti taip, kad visai niekaip nebūtų? Juk tai – valdžia! Tai tas dalykas, į kurį visuomet rasis gausiai pretendentų. Nebūtinai „kokių nors“. Tiesiog mūsų išrinktų.
REKOMENDUOJAME
