I. Misiūnas. Startuolio statuso negali lemti formalus amžius
Pagal įstatymą startuolis – didelį ir inovacijomis grindžiamą verslo plėtros potencialą turinti labai maža ar maža įmonė, Juridinių asmenų registre registruota ne ilgiau kaip 5 metus.
Registracijos Juridinių asmenų faktas yra akivaizdus ir lengvai administruojamas, tačiau jis nebūtinai yra teisingas, o svarbiausia – jis neteisingas toms įmonėms, kurių paslaugos ar prekės kūrimo ciklas yra artimas ar ilgesnis nei 5 metai. Jis nėra teisingas ir kai jaunieji verslininkai suskumba įregistruoti įmonę, tačiau realiai ji veiklą pradeda veiklą po metų kitų.
Šio reikalavimo, kaip absoliutaus ir naikinančio, atimančio teisę gauti skatinimą ilgiau įregistruotai įmonei, būtų teisinga atsisakyti arba jį sušvelninti. Pats startuolio apibrėžimas turi subjektyvią dedamąją – startuoliu laikoma tik labai maža ar maža įmonė, kuri turi didelį inovacijomis grindžiamą verslo plėtros potencialą. Jei ji jo neturi, registracijos Juridinių asmenų registre (JAR) laikas – visiškai nesvarbus.
Įgyvendinant startuolių skatinimo priemones svarbiau tinkamai įvertinti verslo plėtros potencialą, didinti jo įvertinimo kriterijus, o ne skaičiuoti įmonės amžių. Įmonės amžius svarbus, kad įsitvirtinusios ir be valstybės skatinimo dirbančios įmonės formaliai negalėtų į pretenduoti į skatinimo priemones, todėl verta pagalvoti apie saugiklius, o ne apie formalius ribojimus.
Galime įvertinti kitus administravimo teisės precedentus. Pavyzdžiui, tinkamam PVM skaičiavimui svarbu, kad verslai dirbtinai neskaidytų savęs ir taip formaliai neišvengtų prievolės registruotis PVM mokėtojais. To siekiama įsteigiant kelias įmones, kad kiekvienos jų metinė apyvarta neviršytų 45.000 Eur. Todėl PVM įstatymas numato saugiklį – kai tas pats asmuo (vienas ar kartu su kitais susijusiais asmenimis) kontroliuoja keletą juridinių asmenų, visi jo kontroliuojami juridiniai asmenys ir jis pats (jeigu jis pats vykdo ekonominę veiklą) privalo pateikti prašymus įregistruoti juos PVM mokėtojais, jeigu bendra jų metinių pajamų suma viršija 45.000 Eur.
Tuo pačiu yra numatyta teisinga išimtis – jeigu šie asmenys gali įrodyti, kad 1) nė vienas jų valdymo organas ir (arba) atskiras valdymo organo narys nėra tas pats asmuo ir 2) jų faktiškai vykdoma ekonominė veikla nėra to paties pobūdžio ir jie neveikia vienas kito naudai ar interesais, tada kiekvienos įmonės pajamos skaičiuojamos atskirai, ne bendrai. Šia kontrolę vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI).
Analogišką praktiką būtų galima taikyti ir startuolių atveju, patikėjus kontrolės funkciją kitai institucijai. Įstatymu galėtų būti nustatyta, kad startuoliais laikomos ir tos įmonės, kurios registruotos ilgiau nei 5 metus, jei jos gali įrodyti, kad dėl objektyvių priežasčių jų paslaugos ar produkto vystymui reikia daugiau laiko.
Tiesa, mokesčių įstatymai turi ir kitų nuostatų, kurios startuoliams nėra palankios ir yra nustatytos neatsižvelgiant į jų specifiką, tad galimai yra diskriminuojančios juos, palyginus su rinkoje įsitvirtinusiomis, pelningai dirbančiomis įmonėmis.
Pelno mokesčio įstatymas numato investicinio projekto lengvatas įmonėms nepriklausomai nuo jų dydžio, jei jos investuoja į ilgalaikį nematerialų ir materialų turtą. Startuoliai tai atlieka, tačiau šia lengvata yra mažinamas faktiškai mokamas VMI pelno mokestis investicijos atlikimo metais. Startuoliams būdingas pelno gavimas tik kelintaisiais jų veiklos metais. Pelno mokesčio įstatymas leidžia kelti nepanaudotą investicijų sumą tik ketverius metus. Tad, jei startuolis, pasidengęs veiklos pradžioje patirtus nuostolius, per ketverius metus negaus pelno, o įį gaus penktaisiais ar vėlesniais metais, jis de facto negaus jokios pelno mokesčio lengvatos. Tai nėra teisinga, todėl verta šią nuostatą peržiūrėti ir panaikinti tiek startuolių, tiek kitų įmonių praktinių situacijų pavyzdžiu.
Įstatymų leidėjams svarbu atkreipti dėmesį į sektoriaus specifiką, nes reguliavimo kokybė ir teisingumas daro didelę įtaką verslo sėkmei. Kuo geriau teisinė bazė atitiks aktualią situaciją, tuo daugiau sėkmės istorijų turėsime Lietuvoje.
Komentaro autorius – Irmantas Misiūnas, EY Mokesčių praktikos partneris
