Po šūvių – išbandymai ne tik amerikietiškai demokratijai
Atsakyti į pirmąjį klausimą turbūt lengviau. Taip, D. Trumpas bent jau šiuo momentu yra akivaizdus rinkimų favoritas – to simboliu galima drąsiai laikyti įžymiąją jo nuotrauką, kurioje politikas kruvinu žandu stovi iškėlęs kumštį Amerikos vėliavos fone.
Bet D. Trumpo šansai būti išrinktam vis tiek nėra šimtaprocentiniai. Pirmiausia, iki rinkimų dar daugiau kaip trys mėnesiai, o per tą laiką dar daug kas gali atsitikti, įskaitant ir galimus Amerikos visuomenės nuotaikų pokyčius.
Nemažai kas priklausys nuo to, kaip bus tiriamas pasikėsinimas, kokia tiek respublikonų, tiek ir demokratų dalis bus apimta sąmokslo teorijų apie šį įvykį, kiek abi pusės bus linkusios kaltinti viena kitą ir t. t.
Be to, hipotetiškai demokratai dar gali pervilioti į savo pusę daugiau rinkėjų, pvz., skubiai rasdami tinkamą ir populiarią pamainą akivaizdžių problemų dėl amžiaus turinčiam Joe Bidenui. O ir vėl primindami D. Trumpo gana gausias silpnybes, tarp jų – ūmų ir neprognozuojamą charakterį ar problemas su teisingumu.
Vis dėlto bene pagrindinis scenarijus lapkričio 5-ąją – D. Trumpas triumfuodamas susigrąžins galingiausios pasaulio valstybės vadovo regalijas. Ko tada būtų galima laukti?
Ir iki pasikėsinimo apie šį politiką būta kardinaliai priešingų nuomonių.
Labai nemažai žmonių visame demokratiniame pasaulyje laiko jį grėsmingu. Piešti kone apokaliptiniai scenarijai apie tai, kad D. Trumpas sugriaus demokratinius pagrindus, privers Ameriką virti „savo sultyse“, paliks likimo valiai partnerius ir sąjungininkus Europoje bei kituose pasaulio kraštuose, įskaitant ukrainiečius.
Tokiai nuomonei oponuojantieji ar bent jau skeptiškai ją vertinantys atkreipdavo dėmesį, kad panašių nuogąstavimų būta ir prieš pirmąją D. Trumpo kadenciją, bet jie nelabai pasitvirtino. Taip, jis ekscentriškas ir menkai prognozuojamas, taip, svaidosi prieštaringai vertinamais pareiškimais. Bet skambūs žodžiai ne visada pavirsta kraštutiniais veiksmais.
Maža to, būtent tuometis JAV prezidentas grasinimais palikti NATO 2018-aisiais, taigi, dar gerokai prieš plataus masto Rusijos karą prieš Ukrainą, praktiškai privertė europiečius susimąstyti apie būtinybę patiems gerokai labiau prisidėti prie savo žemyno saugumo, nepasikliauti tik Amerikos galybe.
Tas atvejis, kai D. Trumpo pareiškimai faktiškai išprovokavo neteisėtą Kapitolijaus užėmimą 2021 m. sausio 6 d., aišku, nepuošia eksprezidento. Bet už tai jam anksčiau ar vėliau teks atsakyti teisme.
Nemažai analitikų sutinka, kad D. Trumpo veiksmai, kurie beveik visada yra kur kas protingesni, racionalesni ir nuoseklesni nei skambūs, šokiruojantys žodžiai, yra nulemti jo aplinkos patarimų. Todėl jeigu D. Trumpas vėl grįš į Baltuosius rūmus, bus būtina įdėmiai išanalizuoti, kas ir su kokiomis idėjomis ateina į jo administraciją.
Kita vertus, kyla natūralus klausimas, ar pasikėsinimas neprives D. Trumpo, o kartu ir jo aplinkos, prie didesnio radikalumo. Bent iš dalies suprasti tai bus galima jau šį ketvirtadienį, kai politikas bus oficialiai nominuotas tapti respublikonų kandidatu į JAV prezidentus ir perskaitys pirmąją savo programinę kalbą.
Kol kas neoficialios naujienos apie tai priverčia įsitempti – būta žinių, kad ruošta labai nuosaiki D. Trumpo kalba, skirta patraukti savo pusėn svyruojančius rinkėjus, bet dabar po pasikėsinimo esą įsivyravo įsitikinimas būsima pergale, todėl atkrito būtinybė vilioti nuosaikiuosius ar abejojančius. Suprask, dabar D. Trumpas gali pademonstruoti labai didelį agresyvumą ir netgi pažerti su demokratinių vertybių gynimu nederančių rinkimų pažadų.
Tikėtina, kad gali būti suformuluota pasiūlymų dėl esminių pokyčių JAV vidaus politikoje ar net konstitucinėje santvarkoje.
VŽ nuomone, JAV vidaus politika ir taip jau yra tapusi labai poliarizuota ir toksiška. Tad bet koks bandymas dėl pergalės rinkimuose siūlyti pigius, radikalius sprendimus anksčiau ar vėliau gali atvesti prie tragedijos.
Situacija Amerikoje įtempta, galinti išvirsti į neramumus, susirėmimus ar net pilietinį karą. Tai drastiškai sumažintų JAV kaip laisvojo pasaulio lyderių vaidmenį.
O tai būtų itin prastas signalas Baltijos kraštams, gyvenantiems kaimynystėje agresorės ir imperialistės, tik ir laukiančios Vašingtono įtakos sumažėjimo.
Jeigu viskas vystysis pagal tokį scenarijų, ateitis atrodo niūroka.
Tiesa, yra ir vilties, kad vis dėlto pastarieji įvykiai privers amerikiečių politikus, įskaitant ir D. Trumpą, nustumti į šalį nuodingas sąmokslo teorijas, bent laikinai susitelkti ir ieškoti sąlyčio taškų, kad politinė temperatūra, kaip siūlo J. Bidenas, nukristų.
Todėl europiečiams ir kitiems demokratinio pasaulio gyventojams labai svarbu ne tik akylai sekti, kuriuo keliu JAV žengs reaguodamos į pasikėsinimą, bet ir moraliai prisidėti prie skatinimo mažinti tą temperatūrą.
Bet šiaip išvada tokia pat, kaip ir iki šiol, – Europos saugumo architektūra vis aiškiau tampa pačių europiečių reikalu. Tuo ir būtina vadovautis klojant demokratiškos ateities gynybos pamatus.
