Y. Bajraktari. Naujasis NATO mūšio laukas – DI papildyta dezinformacija

Momentu, kai pasauliniam stabilumui kylančios grėsmės peržengia įprastinių karinių sričių ribas, NATO turi kovoti su jos vienybei ir vertybėms kenkiančios dezinformacijos antplūdžiu. Konkrečiai šalys narės turi užkirsti kelią priešiškiems autoritariniams režimams manipuliuoti viešąja nuomone pasitelkiant technologijas vykdyti „kognityvinį karą“.

Brutalus Rusijos agresijos karas atskleidė kognityvinio karo keliamos grėsmės mastą: Kremlius organizuoja masinę kampaniją socialiniuose tinkluose, kuria siekiama skleisti melagingus naratyvus, kurstyti antivakarietiškas ir antidemokratines nuotaikas ir pakirsti didžiausią NATO stiprybę – jos vienybę.

Be abejo, informacinis karas pats savaime nėra naujiena. Šaltojo karo metais NATO pripažino Sovietų Sąjungos mėginimus pasitelkti propagandą ir dezinformaciją Vakarų demokratijoms silpninti ir tam priešinosi. Visgi nuo tada skaitmeninė revoliucija ir vėlesnis dirbtinio intelekto (DI) įsigalėjimas šią problemą dar labiau pagilino, nes „blogiukai“ gali beprecedenčiu greičiu ir mastu kurpti bei platinti sintetines klastotes bei kitokio pobūdžio DI papildytą turinį.

Nors šios naujos galingos priemonės gali duoti didelę ekonominę naudą, jos taip pat gali būti pavojingas ginklas. Priešiškos jėgos, kaip antai Rusija, jau dabar naudoja dezinformaciją prieš demokratines valstybes, siekdamos daryti įtaką vidaus viešajai nuomonei, skatinti susiskaldymą, mažinti pasitikėjimą institucijomis ir silpninti jų gebėjimus spręsti bendrus iššūkius. Šiais itin svarbiais rinkimų metais, kuriais pusė pasaulio gyventojų atiduos savo balsą, NATO priešininkai turi unikalią galimybę pakenti demokratiniams procesams ir kurstyti politinį nestabilumą.

NATO šalys privalo atremti DI papildytos dezinformacijos grėsmę. Tam reikia neapsiriboti dabartiniu „gaisrų gesinimu“, kai daugiausia dėmesio skiriama melagingiems teiginiams paneigti. Aljansas turi parengti išsamią kolektyvinės gynybos doktriną, kurioje informacinė ekosistema būtų traktuojama kaip pagrindinis kovos už demokratinių visuomenių apsaugą frontas.

Reikia atlikti keletą esminių pokyčių. Pirma, NATO turi sukurti dezinformacijos stebėsenos ir analizės realiuoju laiku pajėgumus. Investicijos į atvirųjų šaltinių žvalgybos (angl. OSINT) priemones ir bendradarbiavimas su technologijų įmonėmis yra labai svarbus siekiant sukaupti reikiamų techninių žinių, leidžiančių atpažinti piktavališkas įtakos kampanijas ir su jomis kovoti. Konkrečiai NATO turi investuoti į turinio autentiškumo ir skaidrumo priemones, tokias kaip didieji kalbos modeliai (angl. LLM), DI klasifikatoriai ir gyvos kalbos apdorojimas nuotaikų analizei, kuriomis galima nustatyti DI sukurtą ar pakeistą turinį.

Antra, veiksmingai kovai su dezinformacija būtina greita, judri ir plataus masto strateginė komunikacija. Šiuo tikslu NATO turi aktyviai skelbti savo interesus ir misiją, pabrėžti autoritarinių režimų nesėkmes ir siūlyti savo pozityvųjį naratyvą. Visgi, kad šios priemonės būtų veiksmingos, NATO taip pat turi kovoti su priešininkų informacinėmis ekosistemomis. Aktyviai pabrėždama autoritarinių režimų piktybinę veiklą jų pačių skaitmeninėse platformose, NATO galėtų pakenkti autokratų naratyvams ir demaskuoti jų taktiką. Tuo pat metu stiprinama nepriklausoma nuomonė šiose srityse galėtų sukurti dar galingesnį poveikį ir skatinti didesnį atsparumą propagandai ir dezinformacijai.

Trečia, kadangi dezinformacijos kampanijos peržengia valstybių sienas, kovai su jomis NATO reikės užmegzti bendradarbiavimą su vyriausybėmis, privačiomis bendrovėmis ir pilietinės visuomenės organizacijomis. Plėtojant tokio pobūdžio partnerystes, daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama bendriems standartams apibrėžti, ankstyvojo perspėjimo sistemoms, koordinuotam atsakui masinių dezinformacijos kampanijų akivaizdoje ir piktybinės veiklos atsekamumo bei poveikio mažinimo įvairiose nepriklausomose informacinėse aplinkose mechanizmams kurti. Sutelktos pastangos kovojant su Rusijos dezinformacija apie Ukrainą parodė, kad nuolatinis bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus.

Galiausiai geriausia apsauga nuo dezinformacijos yra informuotų, kritiškai mąstančių gyventojų sąmoningumo ugdymas. Remdama žiniasklaidos ir skaitmeninį raštingumą skatinančias programas, panašias į šiuo metu jau vykdomas Suomijoje, NATO galėtų padėti sustiprinti visuomenės atsparumą propagandai ir manipuliavimui rinkėjais.

Šiai strategijai įgyvendinti NATO taip pat reikės naujų organizacinių struktūrų. Pirmiausia Aljansas turėtų įsteigti dezinformacijos padalinį, atsakingą už žvalgybos koordinavimą, vadovavimą kovai su pranešimais ir strateginių partnerysčių kūrimą. 

Atsižvelgdama į besiformuojančios „nusistovėjusią tvarką griaunančios ašies“, kurią sudaro Kinija, Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja, keliamą grėsmę, NATO turi derinti savo karinį pranašumą su ne mažiau pažangiais mechanizmais, kad apsaugotų savo narių informacines sistemas nuo kognityvinio karo. Kova su dezinformacija – tai ne tik viešo diskurso neliečiamumo apsauga, bet ir pačių laisvės ir saugumo pagrindų gynimas. Tai galimybė, kurios negalime praleisti, nes ant kortos – mūšis, kurio tiesiog negalime pralaimėti.

Komentaro autorius – Ylli Bajraktari, „Special Competitive Studies Project“ generalinis direktorius

Autorių teisės: Project Syndicate, 2024 m.