Demografinė krizė, klampinanti į problemų liūną
Viena vertus, ilgėja žmonių amžius, išgyvena vis daugiau vaikų (vėlgi, tai daugiausia liečia išsivysčiusių šalių gyventojus), kita vertus, mažėja noras turėti vaikų.
Kaip rašo „Financial Times“ (FT) apžvalgininkas Martinas Wolfas, XX a. labai išaugo moterų dalyvavimas ekonomikoje, atsirado daugiau ir aukštos kvalifikacijos profesijų atstovių. Tai padidino vaikų auginimo „alternatyviąsias sąnaudas“, ypač – motinoms, kurios labiausiai prisirišusios prie motinystės. Todėl jos vaikų susilaukia vėliau arba iš viso nesusilaukia.
Knygoje „Gimstamumo ekonomika: A New Era“ esančioje apžvalgoje, kurią 2022 m. paskelbė Nacionalinis ekonominių tyrimų biuras, autoriai teigė, kad ten, kur valstybinė vaikų priežiūra yra dosnesnė, moterys skatinamos derinti karjerą ir vaikų gimdymą.
Lietuvoje vaikų gimdoma 3 kartus mažiau nei nepriklausomybės pradžioje: 1990 m. gimė 56.900 kūdikių, pernai 20.008 vaikai.
Mūsų šalyje kasmet vaikų gimsta 15.000–20.000 mažiau, nei mūsų gyventojų miršta, ir vien dėl natūralios kaitos per pastaruosius 10 metų Lietuvos gyventojų skaičius jau sumažėjo 153.400.
Išskiriami keli svarbiausi mažėjantį gimstamumą lemiantys faktoriai. Pirmasis – gerokai sumažėjo gimdyti galinčių moterų skaičius. Dalis moterų emigravo, tačiau pastebimas ir toks paradoksas: gimstamumas pradėjo mažėti, kai ekonominis ir socialinis gyvenimas Lietuvoje pradėjo sparčiai gerėti. Kasmet kilo atlyginimai, žymiai sumažėjo mūsų šalies ir kitų Europos valstybių darbo pajamų skirtumai, didėjo valstybės parama šeimai: pradėti mokėti vaiko pinigai, dalis savivaldybių iš dalies kompensavo privačių darželių mokestį ir kt.
Kitas faktorius – nesaugumo jausmas, kurį pastaraisiais metais sustiprino ne tik netoliese vykstantis karas ar pranešimai apie klimato kaitos padarinius, bet ir socialiniai iššūkiai – dėl infliacijos pabrangęs pragyvenimas bei sunkiai įperkamas būstas. Pastarasis ne tik brango dešimtimis procentų – iššūkių kelia ir nemenkos paskolų palūkanos.
Kadangi ketvirtadalis Lietuvoje vaikus auginančių tėvų yra vieniši, vieno asmens ūkiui tenka nemaži finansiniai iššūkiai, be to, jei vaiką augina viena mama, jai tenka derinti darbą ir vaikų auginimą.
Kita vertus, nors Lietuvoje suteikiamos gana ilgos motinystės atostogos, moterys vengia ilgesniam laikui atsitraukti nuo darbo. Be to, pastebima tendencija, kad daugėja šeimų, išvis nenorinčių turėti palikuonių.
Itin mažas gimstamumas neabejotinai sukels didžiulių iššūkių. Vienas iš jų – kaip išlaikyti pensijų ar sveikatos apsaugos sistemas, kai smarkiai mažėja darbingo amžiaus gyventojų. Vienas iš atsakymų – darbingo amžiaus ilginimas. Kitas variantas – imigracija. Tačiau imigracija, kuri padėtų kompensuoti mažėjančio gimstamumo pasekmes, turėtų būti gana stambių apimčių, o tai vargiai įmanoma ir politiškai, ir praktiškai.
Anot FT, šalių politikos dėmesio centre turėtų būti siekis padėti žmonėms susilaukti norimų vaikų taip, kad tai atitiktų jų pačių planus. Šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbu padėti tėvams, ypač – moterims, derinti karjerą ir vaikus.
Anot mokslininkų, tėvai šeimos pagausėjimą planuoti ims negreitai: apie gyventojų skaičiaus augimą Lietuvoje galime kalbėti nebent po 30 metų.
Iš tikrųjų dabar vargu ar kas tiksliai atsakytų į klausimą, kada Lietuvoje pradės daugėti vaikų, juolab kad gimstamumo tendencijų pokytis dar nėra mūsų šalies politinės darbotvarkės prioritetas. Galbūt vyrų bei moterų norą susilaukti daugiau vaikų galėtų paskatinti ilgalaikė valstybės demografijos bei šeimos politika: įperkamas būstas, kokybišką ugdymą bei išsilavinimą garantuojantys valstybiniai vaikų darželiai bei mokyklos, lanksčios darbo sąlygos.
Kita vertus, vien socialinių bei ekonominių paskatų nepakanka – nepaisant gana dosnių socialinių motinystės išmokų, gimstamumo rodikliai negerėja. Jo nedidina ir kultūriniai ar religiniai argumentai – kad kiek apie tai suoktų krikščioniškomis šeimomis besivadinančios partijos etc.
Jungtinių Tautų parengtos prognozės numato, kad 2050 m. Lietuvoje liks tik 2,2 milijono gyventojų, o darbingo amžiaus gyventojų sumažės net puse milijono.
Akivaizdu, kad, natūraliai mažėjant gyventojų (ir dirbančiųjų) skaičiui, daugiau dėmesio, be kita ko, teks skirti ir aukštesniam gamybos efektyvumui, ir robotizacijai etc.
