Nauja prezidento kadencija: tokia pati ir kitokia
Tiesa, šioms gali tekti „sumesti skudurus“ su spalvingesnio spektro politinėmis jėgomis, kas, tikėtina, išprovokuotų, anot vienos politikės, varžymąsi, kurio stuburas kietesnis. Tokia padėtis prezidentui, viena vertus, galėtų būti tėviškai komfortiška, kita vertus, kelti galvos skausmą – nelygu, kokias ambicijas demonstruotų išrinktieji.
Vis tik, sprendžiant iš pirmosios G. Nausėdos kadencijos elgsenos ir jo viešai išsakytos minties, kad prezidentas neturėtų tapti partijų „politiniu piršliu“, akivaizdu, kad jis jaučiasi nepatogiai aistras keliančiose situacijose. Praeityje buvo ne vienas atvejis, kai jam sunkiai sekdavosi valdyti susierzinimą, patekus į žiežirbuojančias aplinkybes. Prezidentui labiau prie širdies nuspėjami ir sklandūs formatai, kuriuose jis tada yra dėmesio centre.
Kai kurie politologai mano, kad po perrinkimo prezidentas elgsis drąsiau, nes nereikės dairytis reitingų ir balsų medžioklės perrinkimui po penkerių metų. Logiškai mąstant taip ir turėtų nutikti, tačiau tik ne G. Nausėdos atveju, kuriam yra svarbus jo asmeninis įvaizdis dabartyje ir kuriamas „istorinis pėdsakas“.
Yra dar vienas faktorius, kuris gali daryti ženklią įtaką prezidento 2.0 elgsenos modeliui artimiausią penkmetį ir jis susijęs su tarptautinėmis ambicijomis. Puoselėjant tokias svajas, tikėtina, kad jis galėtų mažiau dėmesio skirti vidaus politikai.
Galima būtų net galvoti, kad užsienio politikos dominavimas prezidentinėje darbotvarkėje gali būti labai sąmoningas ir patogus ir tuo atveju, jei tektų tesėti savo pažadą pavesti vyriausybės formavimą po naujo Seimo rinkimų socialdemokratei Vilijai Blinkevičiūtei.
Šios politikės karjeroje Lietuvoje ir Europos Parlamente sunku rasti įrodymų, kad ji yra gebanti prisiimti atsakomybę, rodyti iniciatyvą ir priimti ryžtingus sprendimus. O išgarsėjo ji tuo, kad būdama Socialinės apsaugos ir darbo ministrė, besibaigiant kadencijai, 2008 m. pabaigoje, prieš pat pasaulinę finansų krizę, dosniai didino pensijas ir šiuo žingsniu pridarė daug rūpesčių valstybės biudžetui ekonominio nuosmukio akivaizdoje.
Pastarojo meto viešuose pasisakymuose pasižymėjo nebent tuo, kad nepateikdama jokių alternatyvų žėrė kritiką visais įmanomais klausimais valdantiesiems ir it ungurys išsisukinėjo nuo atsakymų apie savo politines ambicijas. Tokia galima premjerė, niekada nesusidūrusi su sunkesnėmis valstybės masto ekonominėmis ir politinėmis situacijomis, nerodanti lyderystės ir neturinti koalicinės vadybos patirties, gali imti kelti rimtų rūpesčių pačiam prezidentui ir paskatinti jį susitelkti ties užsienio politikos priederme.
Pagrindinis naujos kadencijos skirtumas bus tai, kad šį kartą ateinama su 5-erių metų darbo patirtimi ir geresniu politinio lauko žinojimu. Šia prasme visoms pusėms yra daugiau nuspėjamumo.
Darytina prielaida, kad matysime jau regėtą prezidento balansavimą tarp didelio noro patikti visiems ir daryti tai, ką būtina padaryti valstybės labui. Akivaizdu, kad kairėjant ir margėjant politiniam spektrui, daugės ir gerovės valstybės apologetų, suprantančių šį žodžių derinį labai tiesmukiškai – imk ir dalink. Norėtųsi tikėti, kad kandidatų debatuose Lietuvos radijuje G.Nausėdos išsakyta mintis apie tai, kad užtenka auginti ekonominį pyragą, laikas jį raikyti, tebuvo to aukščiau paminėto balansavimo išraiška ir netaps pretekstu ignoruoti fundamentalų poreikį didinti Lietuvos ekonomikos konkurencingumą.
Taip vadinamas bankų solidarumo mokestis yra gera iliustracija, kaip tokie sprendimai atskirų verslų atžvilgiu nekuria tvaraus pokyčio ir skatina naujų pasirinktinių „aukų“ paiešką. Tačiau akivaizdu, kad spausti citriną galima iki tam tikros ribos, o rezultatas kaskart bus vis mažiau pateisinantis lūkesčius. Užuot galvoję kaip bendromis pastangomis pasididinus bendrąjį vidaus produktą, vis garsiau girdime siūlymus (t. t. ir iš prezidento komandos) „daugiausiai uždirbantys galėtų labiau dalintis su valstybe“. Lyg tie daug dirbantys ir todėl uždirbantys nesidalintų – pasižvalgykite į „Sodros“ rezervą ir biudžeto pajamas, mielieji.
Šioje vietoje norėtųsi priminti Lenkijos pavyzdį, kuri šalies gynybai skiria 4% BVP nedidindami mokesčių ir nemažino socialinių garantijų. Kas tie gerieji aitvarai, sunešę turtus į valstybės biudžetą? Atsakymą pateikia šios šalies Centrinė statistikos tarnyba paaiškinusi, kad per 2022 m. Lenkijos BVP išaugo 5,6% (palyginkime: Lietuvos 2,4%) ir tai leido jau 2023 m. ženkliai padidinti išlaidas gynybai.
Beje, krašto gynybos reikalai daugelio Lietuvos verslininkų šiandien įvardijami kaip svarbiausias prezidento naujos 5-erių metų kadencijos prioritetas, tikisi koncentracijos į šalies investicinės rizikos mažinimą ir mažesnio kišimosi į vidaus politiką.
„Šiandien ir ateinančiai kadencijai viskas susiję su šalies saugumu. Nes tik saugi šalis, tik rodanti, kad ji gali apsiginti, kad turi partnerių, kurie gali padėti apsiginti, šalis, kuri pati stipriai investuoja į gynybą, sukelia pasitikėjimą ir į ją ateina investicijos“, – teigia Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas.
Vytautas Plunksnis, Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas, tikėtųsi koncentracijos į šalies investicinės rizikos mažinimą ir mažesnio kišimosi į vidaus politiką, nes tai yra Vyriausybės klausimai.
„Investuotojai ko nori? Jie nori labai aiškių taisyklių ir kad jos nesikeistų kas keletą mėnesių ar kas metus. Taip pat jie nori biurokratijos arba reguliavimo mažinimo. Arba bent jau nedidinimo. Bet visi šie klausimai yra Vyriausybės klausimai, – paaiškina jis. – O bendrai paėmus, jei turėsime saugią šalį, tai ir vietos ir užsienio investuotojai čia investuos. Ir dėl to mes visi geriau gyvensim.“
Panašiai galvoja ir Andrius Romanovskis, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas, teigdamas, kad Lietuvos verslo bendruomenė supranta realias prezidento galias, todėl nekelia nepamatuotų lūkesčių. Didžiausias lūkestis susijęs su nauju politiniu sezonu, kur tikriausiai bus nemažai mokesčių pakeitimų, prezidentas taptų, anot jo, tam tikras sergėtojas ir išminties balsas, kad nebūtų perlenkiama lazda, kad nebūtų priimami neapgalvoti sprendimai ekonomikos ir mokesčių srityje.
Apie pastangas pritraukti užsienio investicijų kalba ir Inga Ruginienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė, ir pažymi, kad didinti konkurencingumą ir pritraukti užsienio investicijas reikia palankios investicinės aplinkos, o ją sudaro ne vien mokesčiai. Prezidentas savo kompetencijos ribose „galėtų aktyviai veikti šioje srityje“.
Norėtųsi palinkėti, kad prezidentas 2.0, būdamas ekonomistu pagal išsilavinimą, girdėtų ir įsiklausytų į verslo balsą, aktyviai prisidėtų prie Lietuvos konkurencingumo stiprinimo pasaulyje, skirtų deramą dėmesį ir šalies ekonominei politikai.
Minėtas kaimynų lenkų pavyzdys rodo, kad didesnį pyragą raikyti yra daug maloniau, nes galima geriau patenkinti vis augantį valgytojų apetitą, nereikalaujant iš jų ko nors mainais.
