Sėdynė ant dviejų kėdžių
Beveik prieš ketverius metus, didėjant JAV ir Kinijos įtampai, Xi atrodė užsitikrinęs Europos strateginį neutralumą ir sudaręs investicijų susitarimą su Europos Sąjunga (ES). Tačiau dabar bet kokios viltys, kad Kinijos ir Europos partnerystė bus abiem pusėms naudinga, yra bergždžios. Lemiamą smūgį šioms viltims sudavė Putino invazija į Ukrainą: Europa laiko Kiniją šio diktatoriaus pagalbininke, nes jos sparčiai auganti prekyba su Rusija padėjo palaikyti pastarosios ekonomiką ir karo veiksmus.
Įtampa auga, o ne mažėja. Pasak „Bloomberg“, pastaraisiais mėnesiais ES pradėjo keletą tyrimų dėl Kinijos prekybos praktikos, kurie gali baigtis baudžiamaisiais tarifais saulės baterijoms, vėjo turbinoms ir elektra varomoms transporto priemonėms. Europos tyrėjai surengė reidą į Kinijos valstybines įmones, parduodančias oro uostų saugumo įrangą Europoje, biurus, o neseniai buvo suimti keli asmenys, įtariami šnipinėjimu Kinijos naudai.
Svarbiausia problema Europai išlieka Rusijos invazija į Ukrainą ir Pekino parama Maskvai. Xi pastangos pataisyti ryšius su ES duos mažai naudos, jei jis ir toliau teiks Putinui svarbiausias dvejopo naudojimo prekes. Atrodo, kad jo veiksmams galo nematyti, juolab kad Putinas, planuojantis netrukus lankytis Pekine, prašys Kinijos dar didesnės paramos.
Vykdamas į Europą Kinijos vadovas, viena vertus, rūpinosi daryti viską, kad Rusija liktų Kinijos pusėje. Kita vertus, siekė panaudoti jau laiko išmėgintą receptą: išlaikyti savo pažadus pakankamai miglotus, kad nei Europa, nei Rusija nesijaustų visiškai išduotos Kinijos veiksmų.
Savo diplomatinę misiją Xi pradėjo nuo vienos savo aršiausių kritikių. Jis susitiko su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen ir Prancūzijos prezidentu E. Macronu. Šis tikėjosi, kad per poros dienų trukmės Kinijos prezidento viešnagę pavyks įtikinti Pekiną sušvelninti savo poziciją keliais itin svarbiais klausimais, įskaitant prekybos disbalansą ir niekaip neribojamą Kinijos partnerystę su Rusija. Deja, Xi Jinpingas pasirodė kurčias bet kokiems įtikinėjimams: jis neigė esant kokių nors problemų, siūlė tik minimaliai Kinijai skausmingus kompromisus, be to, atvirai iškraipė tiesą, susijusią su Kinijos įsitraukimu į Rusijos karą prieš Ukrainą.
Kai buvo kalbama apie Ukrainą, Kinijos lyderis pakartojo pažadą negabenti ginklų į Rusiją ir griežtai kontroliuoti dvejopos paskirties įrangos eksportą į Rusiją, bet tai yra anksčiau Kinijos deklaruotos nuostatos. Regis, Xi jau tapo norma sakyti viena, o daryti visiškai kita.
„Kinija nėra nei krizės kūrėja, nei jos šalis ar dalyvė. Tačiau mes taip pat nesame stebėtojai, mes visada aktyviai prisidėjome prie taikos“, – įtikinėjo jis. Greičiausiai save.
Kur kas šiltesnis priėmimas ir draugiškesni, be jokių priekaištų, glėbiai svarbiausiojo kino laukė Budapešte ir Belgrade. Pastarajame jis buvo sutiktas „su pagarba ir meile“. Su savo serbų kolega Aleksandru Vučičiumi jis pasirašė „Bendrą deklaraciją dėl visapusiškos strateginės partnerystės gerinimo ir stiprinimo“.
„Mums pasisekė, kad Kinijos Liaudies Respublika visad buvo mūsų draugė“, – sakė A. Vučičius. Xi Jinpingas Kinijos santykius su jį priimančia šalimi apibūdino kaip „geležinę draugystę“.
Vengrijoje Xi vizitas truko net tris dienas. Čia taip pat liejosi abipusės saldžiabalsės trelės už „ilgalaikę draugystę“, čia startuota su „auksine kelione“ ir pan.
Vengrija yra vienintelė ES narė, dalyvaujanti Kinijos „Vienos juostos, vieno kelio“ infrastruktūros ir investicijų iniciatyvoje. Premjeras Viktoras Orbanas, pasisakantis už „atsivėrimo Rytams“ užsienio politiką, palaiko draugiškus santykius su Pekinu, kad sukurtų sau atsvarą Europos Sąjungoje, kurioje jis dažnai yra izoliuotas ir dėl neslepiamos simpatijos Putinui bei jo režimui, ir dėl nesuskaičiuojamų veto svarbiausiems Bendrijos (ir NATO) sprendimams.
Pasak Singapūro universiteto politologo Ja Iano Chongo, priešingai nei Prancūzijoje, vizito Vengrijoje metu buvo vengiama Kinijai nepalankių temų, t. y. pokalbių apie paramą agresorei Rusijai.
Kai kurie politologai pabrėžė, kad iš „svetingo“ Budapešto Xi pasiuntė žinią likusiai Europai: „Štai kaip Kinija norėtų, kad su ja būtų elgiamasi Europoje.“
Tačiau, nors Kinijos vadovas ir nepripažįsta remiantis Putiną bei jo karo mašiną ir įžūliai niekais vadina Vakarų perspėjimus, skaitytis su jais vis dėlto tenka. Šiomis dienomis pranešta, kad Kinijos bankai ėmėsi griežčiau kontroliuoti prekybą su Rusija, bijodami užsitraukti naujas griežtas JAV sankcijas dėl karo Ukrainoje.
Kai kurie ekspertai teigia, kad naujas bankų atsargumas rodo Pekino norą valdyti konfrontaciją su Jungtinėmis Valstijomis prieš šių metų lapkritį įvyksiančius JAV prezidento rinkimus.
Europoje, matyt, jam pakanka šių dviejų Pekinui atsidavusių atskalūnų.
Xi viešnagės Prancūzijoje fone šiokią tokią nuostabą sukėlė E. Macrono blaškymasis. Nes tai jis demonstruoja ES ir NATO valstybės raumenis ir savarankišką, o ne kremliaus raudonais pleistrais vis ribojamą politiką, tai jis jungia atbulinį – tarsi važiuotų pigiausiu prancūzišku automobiliu su mechanine pavarų dėže.
Prancūzijos prezidentas tikrai atrodė solidžiau, kai kalbėjo Sorbonos universitete apie ES ateitį ir savo demonstruojama atsakomybe prilygo Europos Sąjungos architektui Jeanui Monne ar net Charles’iui de Gaulle’iui, kai rodė viešą ryžtą be rusų leidimo spręsti, kada ir kam į pagalbą siųsti savo šalies kariuomenę.
Dabar, užuot vertęs rusus spėlioti ir nerimauti, taip blaškydamasis jis perleidžia iniciatyvą ir leidžia agresoriui vėl griežtinti toną ir grasinti Vakarams. Tokia pseudolyderystė yra net žalinga. Ko gero, tai įžvelgė ir Xi, kone atvirai ignoruodamas Europos Sąjungai atstovaujančio Prancūzijos prezidento pareiškimus ir argumentus. Atrodo, kad Kinija ir toliau laikysis dvigubo žaidimo taktikos: berdama apgaulingus pažadus mulkins europiečius ir tieks rusams karo reikmėms reikalingas prekes.
