Pasimetusi esmė – realijos verčia reikalauti „daugiau ir greičiau“
Diskusijų epicentre atsidūrė galimai pašliję Vyriausybės vadovės santykiai su ministru ir politinės implikacijos, nes A. Anušauskas apklausose nuolat figūruoja tarp populiariausių Lietuvos politikų.
Ironizuojant galima pasakyti, kad tai buvo dar viena komunikacijos krizė; kaip ir visos krizės, kurių per daugiau nei trejus metus patyrė ši Vyriausybė. Suprask, viskas daugiau ar mažiau daroma gerai, tiesiog nuolat trūkinėja komunikacijos grandinė. Taigi, viena pagrindinių diskusijų temų tapo tai, kaip gi čia išėjo, kad apie ministro pasitraukimą pirmasis paskelbė Edmundas Jakilaitis.
Antakius kilstelėti privertė A. Anušausko paminėtas „nedeklaruotas lobizmas“, tiesa, pats dabar jau buvęs ministras gana greitai patikslino, kad tai visgi buvę tik „vienetiniai atvejai“.
Premjerė, kaip žadėjusi, daugiau informacijos taip pat pateikė pirmadienį, kol informacinis vakuumas per savaitgalį sėkmingai pildėsi spekuliacijomis. Ir čia buvo pasakyta – ministras, suprask, neišpildė lūkesčio krašto apsaugos labui padaryti „daugiau ir greičiau“. Nors ir aptakiai, bet esmė daugiau ar mažiau aiški.
Kadangi kartojimas yra visų mokslų motina, dabar yra puiki proga pasikartoti dvi tezes: pirma, Lietuva yra pafrontės valstybė, turinti per 270 km ilgio sieną su Rusija ir 680 km sieną su jos vasaline valstybe Baltarusija. Antra: geopolitinė įtampa 2024 m. yra didžiausia nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Taigi, mums tikrai reikia „daugiau ir greičiau“, juolab kad savo pajėgumus konsoliduoja ir karo sąlygomis jau gyvenantis priešas, kurio bukiems ir beprasmiams imperialistiniams tikslams įgyvendinti pajungta visa tos šalies ekonomika.
Visgi karines ar dvigubos paskirties technologijas gaminantis verslas neretai sako, kad būtent to greičio trūksta net tuo metu, kai Europos teritorijoje vyksta didžiausias karas nuo 1945 m. Viena vertus, suprantama yra tai, kad dabar didžiausias dėmesys turėtų būti sutelktas į didesnę amunicijos gamybą Ukrainai, kuriai jos pradeda trūkti kritiškai; kita vertus, negalima pamiršti ir rytojaus, nes padėtis bei karo lauke naudojamos technologijos keičiasi nuolat ir dar prieš gerus metus būtų buvę sunku patikėti, kad ukrainiečiai dronais bus pajėgūs smogti giliai Rusijos teritorijoje esančioms naftos perdirbimo gamykloms.
„Jaučiame didelį skausmą, kad mes jau tarsi turime naują pajėgumą apsiginti nuo priešo, bet jo dar nesugebame integruoti arba tai darome lėtai. Taip veikia gynybos industrija europiniu ir NATO mastu – jie yra gana inertiški, kad gamintų tai, ko reikia dabar. Norint pasiekti masinį technologinį proveržį, reikia ir didelių investicijų, ir noro, ir greičio“, – VŽ sako Laurynas Šatas, itin atsparius lazerius tiksliai ginkluotei kuriančios lietuvių bendrovės „Aktyvus Photonics“ vienas įkūrėjų ir vadovas.
Tai – tik vienas iš panašių pavyzdžių. Verslas nuo pat plataus masto Kremliaus karo prieš Ukrainą pradžios it maldelę kartoja, kad reikia daugiau greičio, reikia daugiau eksperimentų, reikia kaip įmanoma labiau stiprinti vietinę gynybos pramonę.
VŽ nuomone, esti poreikis kaip įmanoma labiau sumažinti biurokratinę painiavą ir įtraukti startuoliško mentaliteto elementą – kurti, greitai testuoti, susimauti, o susimovus – bandyti iš naujo, jau pasimokius iš padarytų klaidų, kol rezultatas bus teigiamas.
Visa tai gali pasirodyti kaip gana aptaki ir perdėm jaunatviškai entuziastinga utopija, bet verta prisiminti, kad būtent maksimalus įmanomas biurokratinių procesų optimizavimas per pastarąją didžiulę krizę – COVID-19 pandemiją – leido turėti patvirtintą vakciną nepraėjus nė metams nuo pirmo oficialaus koronaviruso atvejo, užfiksuoto Europoje.
Pozityvių ženklų yra – aktyviai kalbame apie konkrečius gynybos finansavimo šaltinius, daugėja ne tik diskusijų tarp institucijų ir verslo, bet ir viešųjų pirkimų, randasi konkrečiai gynybos ir dvigubos paskirties bendrovėms skatinti skirtų priemonių. Tačiau nūdienos realijos verčia nuolat reikalauti „daugiau ir greičiau“.
