T. Lukaševičius. Šlubuojanti metanolio gamyklos komunikacija budina Žygaičių žvėrį
O priežastis tikrai unikali – Darbėnų bendruomenė taip protestuotų prieš čia galbūt atsirasiančią žaliojo metanolio gamyklą. Savo ruožtu ją planuojanti Danijos bendrovė „European energy“ šią savaitę pakvietė žurnalistus išgirsti apie tokio tipo gamyklų naudą šaliai atsisakant iškastinio kuro ir pereinant prie žaliosios energetikos.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad solidi Danijos energetikos įmonė, sudarinėjanti šimtamilijoninius sandorius, įsiklausė į tai, kad daliai Lietuvos gyventojų vandenilis ir metanolis gali būti nepažįstamas baubas, ir nusprendė visuomenei per žurnalistus pasiųsti žinutes: technologija žinoma, gamykla saugi, 400 mln. Eur investicija leis toliau statyti saulės ir vėjo parkus, nes perteklinė elektra galės būti tokiu būdu sandėliuojama.
Žinutės gražios, bet po susitikimo užplūdo negeras jausmas, kad sakoma A, bet nutylima B. Blogiausia, kad įmonė sukūrė tokį apdegusio teatro spektakliuką, kuriam trūko naujos, svarbios ir aktualios informacijos galinčio pateikti režisieriaus.
Grįžau į „Verslo žinių“ redakciją ir redaktoriams pasakiau: „Sunku patikėti, bet ir manyje bunda Žygaičių genas.“
Žinoma, tai ištariau su ironija, nenumenkindamas nei užsienio investicijų svarbos, nei Žygaičių „Chevron“ išvarymo. Visgi ne visai tinkamas korporatyvinis bendravimas su žiniasklaida ir visuomene Danijos bendrovės atveju bado akis.
Kada reikalinga spaudos konferencija?
Pirmiausia į galvą šauna tos ne kartą kartotos komunikacijos ekspertų tiesos, kada iš tiesų naudinga rengti spaudos konferenciją arba, kaip dabar labai madinga, žiniasklaidos pusryčius.
Rytais mėgstu suvalgyti skanią bandelę ir išgerti kavos, bet labiausiai iš tokių susitikimų tikiuosi informacijos ir kompetentingų žmonių, galinčių kaip autoritetai tas žinias perteikti. Jei to nėra, susitikimas su žurnalistais gali virsti, atleiskite, pasikartosiu, apdegusiu teatru.
Pirma, kviečiantysis turi susitaikyti su faktu, kad gali sulaukti bet kokių klausimų, kurių jis nežinojo iš anksto, į juos reikės atsakyti greitai ir tiksliai. Nepasirinksi žurnalistų, kurie ateis ar neateis, neįpirši ir tik tavo siunčiamai žinutei „gamykla saugi“ svarbių aspektų.
Antra, norint įtikinti, neužtenka savo tezę paremti žinomo ekonomisto mintimis, kad žaliojo metanolio gamyba yra svarbi visai šalies energetikos transformacijai ir dar įtraukti keletą moksliukų, puikiai išmanančių chemines formules.
Klausai tuos pranešimus, žiūri į tas formules ir galvoji, kokio herojaus dar trūksta šiame rytiniame pasirodyme. Manau, kad nuoširdumo ir visų tam momentui žinomų faktų padėjimo ant stalo. Kai žaidi pokerio partiją prieš žaidėją, kuris, rodos, visada turi viena korta daugiau, sunku patikėti jo sakomais žodžiais.
Būtent čia vėl aktyvuojasi prastai suredaguotas Žygaičių genas, kai pagalvoji, kad, jei rimta ir gerbiama bendrovė taip nesumaniai bendrauja ir su nedidelių miestelių bendruomenėmis, ji gali neišvengti problemų.
Juk vadinamoji chemijos pramonė Lietuvoje istoriškai daugybę metų buvo siejama su tarša ir pavojingumu, o argumentas, kad nesaugios gamyklos šiais laikais jau nebestatomos, sunkiai įtiktų mano logikos dėstytojui.
6 klausimai
Savo kišenėje jau kurį laiką nešiojosi sulankstytą lapą su šešiais klausimais, į kuriuos apie šimtamilijonines investicijas jau paskelbusi bendrovė turėtų galėti atsakyti, ypač tada, kai pati kviečia susitikti.
- Kiek kainavo 52 MW galios e-metanolio gamykla Danijoje?
- Kiek valstybinių subsidijų buvo gauta?
- Kas Baltijos šalyse pirks metanolį?
- Iš kur gausite reikiamą elektros energijos ir vandens kiekį?
- Kokios finansinės paramos tikitės iš Lietuvos vyriausybės?
- Kaip „Power to X“ technologija pakeis energetikos transformacijos kraštovaizdį regione?
Į šiuos klausimus atsakyta itin miglotai ir abstrakčiai, o tai vėlgi kelia abejonių dėl bendrovės gebėjimo megzti dialogą su vietos bendruomenėmis.
Visgi manau, kad „Power to X“ technologija yra itin svarbi, o galimybė Lietuvai pritraukti dideles investicijas ir vienai pirmųjų regione pradėti taip „sandėliuoti“ energiją yra tiesiog nuostabi.
Sutinku, kad tai būtų mažas, bet svarbus akmenėlis kuriant iš esmės naujos ir ilgalaikės pramonės šakos pamatą. Be to, ir vietų, iš ko užsitikrinti pinigų srautus (metanolio, vandenilio, deguonies prekyba, dvideginio surinkimas, perteklinės šilumos pardavimas), šios gamyklos atveju tikrai yra.
Visgi norėtųsi paprašyti ir nuoširdumo bei atvirumo, kurio į dialogą visai neįneša į studentų auditorijas grąžinančios korporatyvinės prezentacijos, nes Lietuvai tai svarbus projektas, leidžiantis įgyti konkurencinį pranašumą.
Tada Žygaičių žvėries genas ramiai miegos prislopintas, o sprendimus dėl sklypų ir teritorijų veikiausiai galima rasti ir be pigaus politikavimo, ir be grasinimų emigruoti į kitą rajoną.
Komentaro autorius – Tautvydas Lukaševičius, „Verslo žinių“ Pramonės rubrikos redaktorius.
