Paslėpta dovana
Į „fintech“ reguliavimo pokyčių būgną VŽ nuolat muša jau kone pustrečių metų: kadaise vilioję pažadu po „Brexit“ sukurti Europos Sąjungos (ES) „fintech“ centrą, dabar sėkmingai tuo pažadu suviliotas įmones patys ir skriaudžiame, tuo pat metu viešoje už „fintech“ plėtrą atsakingų institucijų komunikacijoje dar išlaikydami iliuziją apie ant Neries kranto stebuklingai per porą metų pastatytą ES finansinių technologijų centrą.
Taigi, kartais pelnytas, kartais nepelnytas „fintechų“ lupimas poveikio priemonių botagu kaip ir nebebūtų nieko naujo, visgi 2022 m. pabaigoje LB sugebėjo perspjauti pats save – tuomet reguliuotojas pranešė, kad 2017 m. EPĮ licenciją gavusios „deVere E-money“ savininkas N. Greenas staiga nebeatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijaus, taikomo EPĮ savininkui, dėl to jam buvo nurodytas terminas, per kurį jis privalo perleisti kompanijos akcijas kitam asmeniui.
Peržvelgus istorinį taikytų sankcijų sąrašą LB interneto puslapyje, galima pasidaryti išvadą, kad tokia sankcija Lietuvoje nebuvo taikyta nė vienam EPĮ: įprastesnės sankcijos yra vieši įspėjimai, piniginės baudos, vadovų nušalinimai, sunkesniu atveju – licencijos atėmimas.
Taigi, jeigu N. Greenas yra pirmasis EPĮ savininkas, kuriam liepta parduoti įmonę dėl tariamai prastos reputacijos, tai turėtų būti tikras žulikas ir aferistas, tiesa?
Argumentacija buvo tokia: „deVere“ kitose šalyse pridarė sisteminių pažeidimų ir už jas sulaukė poveikio priemonių. Poveikio priemonės laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2022 m. taikytos JAV, Maltoje, Japonijoje, Tailande, Vengrijoje, Botsvanoje ir Naujojoje Zelandijoje.
Ir bene svarbiausia dalis – N. Greenui asmeniškai baudą buvo skyrusi Pietų Afrikos Respublika (PAR).
Pora niuansų. Pirma, kaip nurodė N. Greenui atstovavę advokatai, pats „deVere“ įmonių grupės savininkas didžiojoje dalyje LB cituojamų tyrimų ir poveikio priemonių tiesiogiai nedalyvavo – jam priklauso dešimtys įmonių visame pasaulyje, kurios turi vietinius vadovus, taigi būdamas savininkas jis negali būti tiesiogiai atsakingas už visus pavienių įmonių pažeidimus.
Antra: kodėl sprendimai tokioje jurisdikcijoje kaip PAR, pastaruoju metu tarptautinėje spaudoje minimoje tarp „kandidatų“ pelnyti žlugusios valstybės (angl. failed state), t. y. šalies, kurios institucijos nebesugeba tinkamai atlikti savo funkcijų, statusą, yra pagrindas priimti vienokius ar kitokius sprendimus Lietuvoje?
Nemaloniu ženklu LB turėjo tapti ir 2023 m. paskelbta žinia, kad N. Greenas teisme laimėjo bylą prieš PAR reguliuotoją, kuris jam buvo skyręs 2,5 mln. ZAR (apie 120.000 Eur dabartiniu kursu) piniginę baudą ir 5 metus uždraudęs šioje šalyje teikti finansines paslaugas.
Pats N. Greenas praėjusį rudenį VŽ sakė nesuprantąs, už ką jam LB skyrė tokią sankciją. Tarp jo svarstymų nuskambėjo netgi toks retorinis klausimas, „ar taip yra dėl to, kad aš britas?“
„Aš susidūriau su pasekmėmis, bet ne su pačiu faktu, apie kurį nežinojau nieko. Labai apmaudu, kad dėl tokio sprendimo, nesusipratimo ar keistų pareigūnų ambicijų žala mano verslui auga kasdien, ir kas nors už tai turės atsakyti“, – sakė investuotojas.
Nors sankcijas gavusios EPĮ dažnai teismuose ginčija joms skirtas baudas, situacija, kai LB atsiduria pralaiminčioje pusėje, yra labai reta.
Šįkart sprendimas buvo kitoks, ir jis nebuvo netikėtas – teismo LB argumentai neįtikino, pakeistas sprendimas PAR teisme irgi nesužaidė reguliuotojo naudai, taigi, N. Greeno atžvilgiu pritaikyta sankcija buvo pripažinta neteisėta.
Nors sprendimą dar galima skųsti, pralaimėjimas pirmos instancijos teisme neabejotinai yra karti piliulė reguliuotojui, kuris tokių bylų pralaimėti nėra pratęs.
Anglakalbiame pasaulyje egzistuoja pasakymas blessing in disguise – lietuviškai jį būtų galima gana gremėzdiškai išversti kaip „paslėpta dovana“, t. y. dalykas, kuris iš pradžių atrodo neigiamai, bet vėliau vis dėlto paaiškėja esąs labiau teigiamas.
N. Greenas gana nedviprasmiškai buvo išsakęs intenciją ginti savo interesus europiniu lygiu, jeigu jam to nepavyktų padaryti Lietuvos teismuose. Kadangi tai bent jau kol kas sėkmingai pavyksta daryti Lietuvoje, tikimybė, kad ši byla pasieks ES teismus ir dėl to žinia apie ją pasklis plačiau, gerokai sumažėja.
Mūsų tikslas nėra apginti N. Greeną ir „deVere“, kuri anksčiau Lietuvoje buvo bausta už pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos pažeidimus bei netinkamą klientų lėšų laikymą, – neabejojame, kad britų investuotojas samdo viešųjų ryšių specialistus bei advokatus, kurie sėkmingai tai padarys.
Tikslas – atkreipti dėmesį į globalesnius reiškinius, nes tokie atvejai kaip „deVere“ yra labiau sisteminių tiek „fintech“, tiek visos Lietuvos konkurencingumo problemų išdava. Verslo aplinka nėra veiksmo trileris, kuriame netikėti siužeto posūkiai yra pageidautini, – atvirkščiai, verslui reikia, kad tiek politinė, tiek reguliavimo aplinka būtų kuo labiau prognozuojama. Deja, bet politikos ir reguliavimo tęstinumo vis dar dažnai tenka pasigesti.
VŽ nuomone, valstybė nesukurs konkurencingos ekonomikos, jeigu kartosime „fintech“ istoriją kitur – visai Europai apskelbsime, kad norime būti žemyniniu „fintech“ centru, tada, pasikeitus reguliuotojo vadovybei, imsimės veiksmų, kad „fintech“ draugiškos šalies vardą prarastume, susigadintume keletą metų kurtą reputaciją, ir griežtas priemones taikysime remdamiesi sprendimais PAR.
