Z. Szelenyi. Kaip toli gali nueiti V. Orbanas su savo radikalia užsienio politika?
Šis sprendimas, rodantis eurobloko pasiryžimą remti karo draskomą šalį, buvo priimtas po kelias savaites trukusios neįprastai didelės įtampos tarp Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano ir jo Europos partnerių. V. Orbanas grasino vetuoti pagalbos paketą, todėl buvo apkaltintas „šantažu“, o kai kurie Europos vadovai, reaguodami į tai, kad V. Orbanas nuolat menkina ES veiksmus, svarstė galimybę pasinaudoti bloko 7 straipsnyje numatyta procedūra ir atimti iš Vengrijos balsavimo teises. Tačiau praėjusį ketvirtadienį pasiektas rezultatas tenkino visas šalis.
Taryba parodė, kad ES gali pasiekti savo, jei užsispirs ir aiškiai pasakys V. Orbanui, kad daugiau nebus daroma jokių nuolaidų dėl struktūrinių fondų statuso. Tuo tarpu Orbanui į galutinį tekstą buvo įtraukti du jo reputaciją gelbstintys pakeitimai. EVT bus diskutuojama dėl pagalbos metinės ataskaitos, o Europos Komisija įsipareigojo „sąžiningai ir objektyviai“ administruoti teisinės valstybės procedūrą prieš Vengriją. Vengrijos vyriausybės kontroliuojama žiniasklaida tai pavaizdavo kaip istorines pergales, kurias skausmingai pripažino vadinamasis „Briuselio elitas“. „Mums pavyko“, – skelbiama oficialioje Orbano interneto svetainėje paskelbtame straipsnyje.
Vengrijos ministras pirmininkas jau seniai kritikuoja „Briuselio elitą“, griežtai nepritaria daugeliui ES politikos sričių ir griežtai ginčija Vengrijos teisinės valstybės padėties vertinimus. Tačiau kodėl šį kartą V. Orbanas taip radikaliai iškėlė savo reikalavimus ir beveik sukėlė pavojų gyvybiškai svarbiam pagalbos paketui Ukrainai?
Dalis atsakymo slypi tame, kad šiuo metu Vengrijos vyriausybė yra tiriama pagal ES teisinės valstybės mechanizmą, o dešimtys milijardų struktūrinių fondų lėšų yra įšaldytos, kol ji atitiks ES demokratijos standartus, kurie nustatyti 27 etapuose. Dėl nuolatinio lėšų įšaldymo jų statusas atsidūrė Orbano santykių su ES dėmesio centre.
2023 m., po kelis mėnesius trukusių intensyvių derybų, per kurias nepavyko gauti reikšmingo finansavimo, V. Orbanas pakeitė kryptį ir ėmėsi radikalių priemonių, kad priverstų Europos Komisiją daryti nuolaidas. Atitinkamai Vengrijos vyriausybė paskelbė, kad vetuos galimą biudžeto padidinimą ir pagalbą Ukrainai, kuri pastaruoju atveju yra labai svarbi pačiam ES saugumui.
V. Orbanui žaidimas svarbiausiais Vengrijos ir platesnio Europos bloko klausimais tapo įprastu dalyku, kuris galiausiai susijęs su platesnėmis pastangomis parodyti savo galią tarptautinėje arenoje. Dabar sąjungininkai ir draugai yra tik pėstininkai, kuriuos galima šantažuoti.
Šį elgesio pokytį galima paaiškinti tuo, kad 2010 m. V. Orbanas viešai pareiškė sieksiąs naujos Vengrijos užsienio politikos paradigmos. Jis siekė, kad Vengrija – maža Rytų Europos šalis, atsidūrusi transatlantinio bendradarbiavimo periferijoje, – taptų pasaulinių sprendimų priėmimo centru. Ši strategija buvo rizikinga ir brangiai kainavo, nes reikėjo užmegzti ekonominius ir politinius santykius su Rusija, Turkija ir, ko gero, svarbiausia – su Kinija.
Dėl šių stiprėjančių ryšių su autoritariniais lyderiais V. Orbanas nesutaria su savo Vakarų sąjungininkais. Vis dėlto Orbanui ir Vengrijos politiškai lojaliam verslo elitui tai buvo labai naudinga, nes jie susikirto su konkuruojančiais Rytų ir Vakarų reikalavimais. Vengrija išliko saugi, prižiūrėjo, kad gerokai išaugtų tiesioginės užsienio investicijos ir tapo svarbia pasaulinių sprendimų priėmimo dalyve.
Tačiau prasidėjęs ir tebesitęsiantis karas Ukrainoje sukėlė pavojų šiai palankiai padėčiai. Atviras Europos konfliktas su Rusija ir atsiskyrimas nuo Kinijos kelia grėsmę, kad Orbano dvigubo žaidimo sėkmė bus panaikinta. Jam tenka kovoti su nauju politiniu kraštovaizdžiu, kuriame Lenkija, Baltijos šalys ir Skandinavija taps žemyno saugumo centrais, taip pat su galimybe, kad JAV remiama Ukraina taps nauja ES valstybe nare. Pagal šį scenarijų Vengrija bus išstumta į periferiją. Todėl Orbanas sistemingai veikia, kad sulėtintų Ukrainos stojimą į ES, kartu kovodamas už santykių su Rusija ir Kinija palaikymą, nes tai yra jo asmeninis interesas. Tačiau dėl jo nuolat radikalizuojamos užsienio politikos Vengrija atitolsta nuo savo artimiausių sąjungininkų ir kyla pavojus Europos vienybei svarbiausiais klausimais.
Europos lyderiams, galbūt jų pačių nuostabai, pavyko priversti Orbaną grįžti į vėžes. Tačiau dilema neišspręsta. Kad įgyvendintų savo vizionieriškus užmojus, Orbanui reikia valdžios, kurią jis įgijo prieš 14 metų, kai vėl užėmė postą. Ir jis nėra pasirengęs jos prarasti. Stipėjantis jo autoritarizmas yra būtina jo rizikos sąlyga. Kol jis nesibaimina prarasti valdžios namuose, gali rizikuoti užsienio politikos srityje Europoje ir už jos ribų.
Komentaro autorė – Zsuzsanna Szelenyi, Užsienio politikos ekspertė, buvusi Vengrijos parlamento narė
