Kai visuomenės interesas – saujelės žmonių reikalas
Kitas daugiametis ES biudžetas turi būti planuojamas didžiųjų strateginių imperatyvų laikotarpiu ir turės būti gerokai didesnis už ankstesnius. Pasak „Financial Times“ (FT), iš dalies tai susiję su politiniais įsipareigojimais dėl Ukrainos narystės derybų. Biudžeto iki 2034 m. sudarymas, kuriame nebūtų numatytas Ukrainos prisijungimas iki to laiko, būtų politinė dovana Vladimirui Putinui.
„Biudžetas taip pat turi atitikti Europos ekonomikos anglies dioksido išmetimo mažinimo ir skaitmeninimo užduotį ir stiprinti regiono gebėjimą apsiginti. Tam reikalingos didžiulės investicijos, kurių nebus pakankamai, jei jos bus paliktos nacionaliniams biudžetams. O jei nacionaliniai biudžetai ir galėtų atlikti šį darbą, nevienodos subsidijos daugiau ir mažiau fiskalinės galios turinčioms valstybėms sugriautų vienodas jų veiklos sąlygas“, – pabrėžia Martinas Sandbu, FT apžvalgininkas.
Dabartiniai įvykiai rodo, kad investicijų poreikis Šiaurės Europoje augs: negalima būti ir fiskaliniu, ir gynybiniu šalininku, kai prie sienos siaučia karas. Bendrijoje taip pat toliau diskutuojama, ar reikia siekti „RRF 2.0“ ir ar reikėtų išlaikyti bendrą skolą, išleistą pradinei versijai finansuoti, o ne ją grąžinti.
Pasak leidinio, didžiojo sandorio tarp grynųjų įmokų mokėtojų ir grynųjų gavėjų kontūrai yra gana aiškūs. Jis apimtų daug didesnį biudžetą, tačiau jo sudėtis būtų gerokai kitokia, o išlaidos būtų perkeltos nuo senų prioritetų naujiems: pirmenybė būtų teikiama tiesioginiams bendriems viešiesiems pirkimams arba RRF tipo paskirstymo metodams, o ne senojo tipo pervedimams ir bendram finansavimui.
Daug daugiau dėmesio būtų skiriama visos Europos viešosioms gėrybėms, pavyzdžiui, elektros tinklams ir gynybos viešiesiems pirkimams, o perskirstymas galėtų būti daug mažesnis.
Kaip ir daugeliu klausimų, pastaruoju metu rasti absoliučią vienybę tarp ES valstybių darosi vis sunkiau. Įkaitais visą Bendriją laikančios Vengrijos akibrokštai paskatino ieškoti naujų galimybių strateginiams sprendimams.
Ir, kaip pabrėžia FT, svarbu neužmiršti demokratinės valstybės kūrimo užduočių – būtina įtraukti piliečius į susitarimą. ES rinkėjai prie balsadėžių eis po penkių mėnesių. Dabar atėjo metas pradėti dideles diskusijas dėl biudžeto.
O kas šiuo klausimu vyksta demokratinės Lietuvos padangėje? Ar mes kada matėme politikų pastangas įtraukti piliečius į diskusijas, paklausti, ko mes norime ir ko turime siekti formuojant naujo laikotarpio ES finansinį biudžetą? Kokie yra Lietuvai svarbūs prioritetai, o kokie – visai Europai? Kur turi būti aktyvi kova už mūsų interesus, o kur turėtume ieškoti kompromisų? Kas turi dalyvauti formuojant Lietuvos poziciją, kokias gaires ir kas turi jas formuoti diplomatams?
Ar viską paliekame spręsti Komisijai, Vyriausybei, finansų ministrei ir saujelei Briuselyje įdarbintų diplomatų?
Na, taip, dar yra prezidentas ir prezidentūros patarėjų individualus intelektas…
O kur šioje vietoje suinteresuotos visuomenės grupės?
Neturėdami aiškių europinių klausimų aptarimo ir sprendimų priėmimo vidaus politikos mechanizmų, visa tai paliekame grupelei žmonių. Gal todėl nuolat girdime iš ministrų tą iki pykinimo nusibodusį, bet labai patogų pateisinti savo neveiklumui ar klaidoms pseudoargumentą „taip nusprendė Eurokomisija“.
Laikas suvokti, kad visi sprendimai prasideda čia, Lietuvoje, ir vyksta lietuvių kalba. Jie virsta bendrai sutartomis ES politikos gairėmis ir direktyvomis įvairiose gyvenimo srityse. Taisykles, kaip jas įgyvendiname, pritaikome nacionalinėms reikmėms ir integruojame į Lietuvos vidaus gyvenimą, sudėlioja mūsų politikai ir biurokratai.
VŽ nuomone, piliečių ne(įsi)traukimas į visa tai leidžia šiai nacionalinei biurokratijai prastų sprendimų atveju saugiai pabėgti nuo asmeninės atsakomybės visą kaltę suverčiant kolegoms Briuselyje ar atpirkimo ožiu paverčiant Europos Komisiją. Tai daroma net nesusimąstant apie žalą ne tik savo valstybei, bet ir ES, skatinat nepasitenkinimą demonstruojančių žmonių radikalėjimą ir marginalizavimą, naiviai tikint, kad gyventume geriau nacionalinėje provincijoje nei ekonomiškai stiprioje Bendrijoje.
