Kaktomuša, arba Farsas ambicijų lauke
Pernelyg nesigilinant į sunkokai paaiškinamus ir ne vakar atsiradusius nesutarimus tarp minėtų dviejų institucijų, atsakingų už užsienio politiką, vadovų, matyti, kad alyvos į rusenantį lauželį gausiau nuvarvinta svarstant ambasadorių skyrimo reikalus.
Dera priminti, kad Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas buvo atšauktas rugsėjo 7 d., pasibaigus jo kadencijai. Ambasadai šiuo metu vadovauja įgaliotoji ministrė Audronė Markevičienė. Ambasadoriaus strategiškai svarbioje valstybėje neturime iki šiol.
Mat dar vyksta žodinės kautynės tarp prezidentūros ir URM, tiksliau – tarp šalies vadovo ir ministro Gabrieliaus Landsbergio. Tinka netinka kandidatas, matė nematė visą pretendentų sąrašą, teisėtai neteisėtai juos išviešino ir taip pasaka be galo.
Nevertinant nė vienos pusės „nuopelnų“, matyti, kad vyksta principų demonstravimas, o tai nedaro garbės nei šalies prezidentui, nei ministrui.
Ar normalu, kad jie abu jau pusmetį nebuvo susitikę aptarti ambasadorių temos? Ar tai ir yra atsakomybė savo valstybei, kai imami klibinti jos pamatai?
Vargas valstybei, kai į politiką ateina jai nepasiruošę asmenys – ateina kaip į savo asmeninį dvarą, pamiršę, kad juos pasamdė Lietuva ir dirbti jie turi tik jos labui.
Savo asmenines ambicijas dera laikyti kitoje kišenėje. Valdžios darbas – komandinis, todėl pernelyg susireikšminusios asmenybės, kaip ir sporte, lieka už aikštelės ribų.
Galiausiai jau sunku ir suprasti, ką galvoja pats prezidentas Gitanas Nausėda, nes jo lūpomis (turbūt įgalioti) vienas po kito pasisako patarėjai. Iki šiol atrodė, kad prezidento komandoje užsienio politiką kuruoja patyrusi diplomatė Asta Skaisgirytė.
Tačiau pastaruoju metu eterį vis labiau užvaldo Frederikas Jansonas. Jis įvardijamas kaip vyriausiasis patarėjas, Komunikacijos grupės vadovas. Ką bendro jis turi su užsienio politikos klausimais, istorija nutyli.
Tačiau būtent šioje srityje jis imasi daryti „tvarką“. Štai anądien pasiūlė keisti URM taikomą ambasadorių skyrimo tvarką.
„Manau, kad tokia sistema Užsienio reikalų ministerijoje būtų visiems į naudą ir būtų daug skaidresnė, daug paprastesnė, kiltų daug mažiau abejonių, kas daro įtaką vienos ar kitos pavardės, kuri yra atnešama prezidentui, pasirinkimui“, – pridūrė patarėjas.
Anot jo, dabar URM vykdant atranką jos dalyvių sąrašas prezidentui nėra pateikiamas. O jei pateiktų, „būtų visiems į naudą“.
Tačiau, pasak ministerijos, norint šalies vadovui gauti visą atrankoje į diplomatinių atstovybių vadovus dalyvaujančių asmenų sąrašą, reiktų keisti Konstituciją.
Nes tokios tvarkos užsimanė F. Jansonas. Tas pats, kuris dar ir „sąmokslą“ įžvelgė, – pasak jo, Lietuvos ambasadorių skyrimas stringa dėl vadinamojo „valstybininkų“ klano.
Kyla klausimas, kaip toli gali eiti šalies vadovo patarėjai, bylojantys prezidento vardu? Ir kodėl jis tai toleruoja? Nes vargu ar be jo žinios į viešumą iš prezidentūros sklistų tokie blėniai.
Premjerė Ingrida Šimonytė tikino, kad jai yra gėda dėl tokių svarstymų Daukanto aikštėje.
Atrodo, kad tokia besitęsiančia, niekam garbės nedarančia „Santa Barbara“ pasibaisėjo ir parlamentarai. Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas svarsto, jog parlamentui reikėtų imtis Diplomatinės tarnybos įstatymo pataisų. Pasak politiko, ambasadorių skyrimo tvarkoje reikėtų turėti saugiklių, kurie ateityje neleistų atsidurti panašiose situacijose.
„Mane stulbina, kiek daug galima valstybės interesų paaukoti ir kiek Lietuvos diplomatinės reputacijos sunešioti vien dėl to, kad asmeninės ambicijos stovi aukščiausioje lentynoje“, – teigė politikas.
Grįžtant prie ambasados Lenkijoje reikalų: ambasadoriaus nebuvimas atsispindi ne tik politikoje, stringa ir verslo reikalai. Gal prezidentas su savo patarėjais nesuvokia, kad jau nebe tie laikai, kai G. Nausėdai tik užteko „susiskambinti su Duda“. Tai nebeveikia. Galios centrai kaimyninėje valstybėje jau visai kitoje vietoje.
O juk būtent viena ambasadoriaus funkcijų ir yra sužiūrėti, kokie politikos vėjai pučia šalyje – mūsų kaimynėje, strateginėje partnerėje, kur dabar kaip niekad svarbu turėti itin glaudžius ryšius, derinti interesus, pirmiausia dėl šalies saugumo ir, reikalui esant, bendros gynybos.
Jei visa tai, kas dabar vyksta viešumoje, – rinkimų korta, tai ji Lietuvai nepriimtina. Nepriklausomybė buvo iškovota labai sunkiai, pralindome pro adatos skylutę ir užmokėjome mūsų žmonių krauju.
Kraupu, jei politikai to nesupranta ir nejaučia atsakomybės tautai. Metas dirbti valstybei, ypač dabar, kai netoliese žvanga agresoriaus ginklai. Dėl saugaus rytojaus reikia vienytis, neeikvojant brangaus laiko niekur nevedančioms asmeninėms politinėms ambicijoms.
