E. Leontjeva. Verslininkas (ne)buvo išėjęs atostogų
Juk dažnai mąstoma – nuo ko verslininkui ilsėtis, jei ir taip kiaurą dieną nieko neveikia: nestovi prie staklių, neatsakinėja piktiems klientams skambučių centre, nevairuoja sunkvežimių, o pelną uždirba iš darbuotojų sukurtos pridėtinės vertės. Marksizmo požiūriai kartais gajūs ir privačiose įmonėse.
Vis dėlto verslininko galvą ir kūną, neuronų jungtis bei psichiką veikia ypatinga profesinė įtampa. Ji būdinga ir tiems, kam patikėta įgyvendinti esmines verslo organizavimo funkcijas. Mat tokio žmogaus veikla visuomet nukreipta į ateitį: jis kaip pranašas turi numatyti rinkų perspektyvas, būsimą konkurencinę sanklodą, kainų tendencijas, naujų technologijų atsiradimą ir geopolitinius poslinkius. Tame ateities paveiksle jis turi rasti nišą savo produktui ar paslaugai. Tam, kad verslininko vizija taptų tikrove, jis turi sujungti šimtus, kartais tūkstančius ekonominių išteklių, kol pasieks jų sinergiją, vadinamą pridėtine verte. Jis nuolat įsivertina išteklių kainas, priima investicijų ir organizacinius sprendimus, sprendžia begalines dilemas. Ir kad ir koks stiprus būtų žmogiškųjų išteklių skyrius, galiausiai raktiniai sprendimai dėl darbuotojų taip pat lieka verslininko rankose.
Todėl patarimai „gyvenk šia diena“ ir „atsipūsk“ jam negalioja. Muzikantas gali skambinti tos akimirkos natą, mokytojas aiškina mokiniui šios pamokos temą. O verslininkas visa savo esybe yra nukreiptas į ateitį: iš būsimos rinkos mozaikos, kapitalo prieinamumo bei vartotojų lūkesčių jam reikia priimti šios dienos sprendimus ir nustatyti ribas, kurių įmonė negali peržengti. O tai reiškia ir neišsemiamas įtampas – nes būtent šis asmuo primena kitiems apie gyvenimo ribotumus, nustato normas ir terminus, duoda nenumaldomą laiko ritmą. Jis tarsi įkūnija savimi aplinkinių patiriamus ribotumus.
Verslininkas privalo jausti ir įmonės vidaus pulsą, ir išorės kosmosą. Jam reikia atsirinkti pagrindinius partnerius, kurie visus metus užtikrintų sklandų veikimą, o ne kasdienius sutrikimus.
Tad retas verslininkas gali visiškai atsijungti ir per atostogas. Kurios, kaip įsitikinome, jam yra kaip tik būtinos! Kad ir kaip patikimai būtų paskirstytos atskiros funkcijos, sinergijai reikia žmogaus, pačiu savimi vienijančio viską į visumą, nes atskiri fragmentai nuolat pulsuoja ir sujaukia bendrą paveikslą. Tai ypač jaučiama tokių kaip dabartinės krizių laikmečiu, kai infliacija sudarko bazines rinkos proporcijas, o atbanguojantys ciklai nušluoja ilgai kurtas vertės grandines.
Kad ir kokia stipri būtų žmogaus psichika ir kiek organizmas būtų įpratęs veikti padidėjusio adrenalino sąlygomis, pailsėti nuo begalinės atsakomybių virtinės ir sugrįžti į save žmogui būtina. Dažnai vienišas ir nesuprastas, kritikuojamas tų, kurie geriau išmano, „kaip reikia daryti verslą“, verslininkas nusipelno lėto laiko ir tylos. Lėtas laikas – tai toks, kai sprendimas neveja sprendimo, kai žmogus gali pailsėti nuo begalinių įtampų ir to, kas skaudžiausia, – socialinės neapykantos.
Tyla – tai ne tiek fizinė būsena, kiek saugumas, kad niekas nežvelgia į tave kaip į melžiamą karvę, kad nesi visiems be galo skolingas, visų nesuprastas, peikiamas. Tyla – tai laikas, kai gali sau leisti būti daugiau nei vien tik funkcija, privalančia užtikrinti daugybės ekonominių veiksnių sinergiją ir sukurti mistinę „pridėtinę vertę“, kurią visuomenė vis vien tiki sukūrusi savo karčiu prakaitu. Bent laikinai nusimetęs šią socialinę funkciją verslininkas gali grįžti į rudenį pajėgus vėl ją nešti ant savo pečių.
Komentaro autorė - Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
