Gilios žaizdos gyja ilgai
Tarptautinis pilietinių iniciatyvų centras „Mūsų namai“ (MN) penktadienį kreipėsi į tarptautinę bendruomenę, prašydamas reaguoti į besiklostančią situaciją. Daugiau nei 1.700 baltarusių buvo pripažinti keliančiais grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, jiems taikomas draudimas 5 metus atvykti į Europos Sąjungą. Iš jų 910 gresia deportacija į Baltarusiją.
MN pateiktoje stebėsenoje daugiausia dėmesio skiriama aktyvistų persekiojimui ir baltarusių, atsisakančių atlikti karinę tarnybą pagal sąžinę, diskriminacijai Lietuvoje. Joje, be kita ko, teigiama: 2020 m. baltarusiai atvyko į Lietuvą su humanitarinėmis vizomis dėl saugumo. Po Rusijos invazijos į Ukrainą Lietuvos elgesys su baltarusių tremtiniais pasikeitė: jie iš tariamų režimo priešininkų tapo grėsmėmis saugumui. Kadaise remti, baltarusiai dabar yra griežtai vertinami.
„Prieš trejus metus Lietuva rėmė tuos, kurie kovojo prieš Baltarusijos režimą, o dabar šiuos žmones laiko teroristais“, – teigia Anna Bilobrova, ukrainiečių filmo „Mariupol-2“ režisierė (jos sužadėtinis Mantas Kvedaravičius žuvo Ukrainoje).
Minėtas centras skaičiuoja: 2023 m. pradžioje dėl 2020 m. protestų ir karo Lietuvoje prieglobsčio Lietuvoje ieškojo apie 48.804 baltarusių, iki liepos čia jų gyveno apie 55.000. Per 6 mėnesius daugiau kaip 1.165 baltarusiams buvo suteikta „grėsmės nacionaliniam saugumui“ etiketė, dažnai remiantis ankstesne tarnyba kariuomenėje arba lankymusi kadetų akademijoje, nesant konkrečių kaltinimų.
Besiklostanti situacija išties keistoka: didelė dalis kaimynų baltarusių iš diktatoriaus „backos“ valdomos šalies bėgo nuo režimo, ypač po prezidento pseudorinkimų. Vargu ar dabar daugeliui yra aiškūs kriterijai, pagal kuriuos imamės skirstyti juos į gerus ir blogus. Pavojinga tai, kad šiuo rūšiavimu užsiima išskirtinai saugumiečiai, kurie dangstosi savo veiklos neviešumu, tad visuomenė neturi svertų kontroliuoti jų sprendimų. Tai – rizika, nes aplinkui turime pavyzdžių, kaip nacionalinio saugumo lozungais gebama siaurinti demokratines laisves.
Norėtųsi, kad Lietuva būtų skaidri ir piliečių laisves sauganti valstybė, o šio švento tikslo negalima palikti vien specialiųjų tarnybų valioje. Norėtųsi žinoti, kokie mechanizmai veikia Lietuvoje, leidžiantys piliečiams jaustis saugiems ir kurie atmuštų kokius nors „silovikus“ nuo pagundų susimesti su neskrupulingais politikais: tokius vilkus avies kailyje mums ne visada pavyksta pastebėti rinkimų triukšme.
Viešumoje pateikiama nemažai pavydžių apie baltarusius, kurie dešimtmetį ir daugiau turi leidimą ir gyvena Lietuvoje, tarp jų – ir tarnavusieji armijoje. Imti ir teigti, kad tokie savaime kelia grėsmę, – neatsakinga. O ką tada visus tuos metus veikė saugumiečiai – rūkė savo naujai pastatyto „pentagono“ pakampėse?
Ar baltarusiai staiga „atsivertė“ ir pradėjo kelti grėsmę Lietuvai? O juk sakoma, kad turėtų būti atvirkščiai: perbėgėliams gerovės valstybė, pagarba žmogaus teisėms, demokratinės institucijos, laisvė reikšti savo nuomonę, turima judėjimo laisvė ir pan. turėtų tik stiprinti atvykėlių lojalumą priėmusiai šaliai, o ne paversti juos priešais.
Kas nutiko, kad, pasikvietę baltarusius ir priglaudę Lietuvoje, staiga apsižiūrėjome, kad įsileidome „ne tuos“ ir siunčiame juos atgal į kolūkiečio diktatoriaus nasrus? Kažkas čia ne taip – situacija reikalauja platesnės diskusijos su visuomene, kuri susikibusi rankomis ir baltarusiška laisvės atributika stovėjo Baltarusijos „Laisvės kelyje“, palaikydama Lukašenkos režimo oponentus.
O gal visgi pradedam po truputį įsijausti į Rusijos karą prieš Ukrainą ir visose pakampėse imame matyti Šaltojo karo epochos šmėklą, kai populiariausias politikų šūkis buvo „priešas eina“? Tada vėl kyla klausimas tiems patiems sienų, valstybės saugumo sergėtojams ir politikos formuotojams: ką jūs veikėte anksčiau, kad įsileidote tiek baltarusių, kurie šiandien yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui? Nejaugi vienintelė išeitis apsisaugoti nuo grėsmių modernioje valstybėje yra apsitverti tvora, o visus kitų šalių piliečius išvaryti anapus jos, pavymui stropiai užrakinant visus vartelius ir paverčiant Lietuvą rūtų šakelėmis apkaišytu rezervatu, kurį nuo priešų gintų ant visų pastatų pakabinti hipių laikų plakatai „No war, make love“.
VŽ nuomone, jau sėkmingai judame ta kryptimi. Prieš kelias dienas uždarytuose Šumsko ir Tverečiaus pasienio kontrolės punktuose „jokių incidentų nefiksuota“, raportavo Valstybės sienos apsaugos tarnybos vienas vadovų, užmiršęs, kad tokie reiškiniai paprastai vyksta atvirose erdvėse. Lyg to būtų maža, uždarius du pasienio punktus, jau prakalbta apie visų sienų su Baltarusija uždarymą. Ir net ketiname vykti į Varšuvą – pasikoordinuoti veiksmų.
Kiek tai atitinka rinkimams besiruošiančių ir rinkėjus „aplink vėliavą“ mobilizuoti siekiančių Lenkijos valdančiųjų, o kiek Lietuvos interesus, dar klausimas – viešų diskusijų, deja, nėra. Ar gali taip būti, kad šiuo klausimu lenkų ir lietuvių politikų interesai sutampa, – juk ir Lietuvoje jau pasirodė pirmosios kitąmet vyksiančių prezidento ir Seimo rinkimų kregždės.
Politikai meistriškai išnaudoja dėl Kremliaus karo prieš Ukrainą atsiradusį visuotinį nesaugumo jausmą ir nedidelė grupė sprendimų priėmėjų meistriškai kurpia vis radikalesnius sprendimus, nesivargindama jų išdiskutuoti su atostogų rūpesčiais gyvenančia pilietine visuomene.
Dažnai girdimi žodžiai „nacionalinis saugumas“ žadą atima ir iš bedantės opozicijos, kuri jei geba reikštis, tai tik nedidelio kaimo lygio problemėlėse, nes joms plataus akiračio ir intelekto nereikia, o ir jos gerai komunikuojamos platesnio konteksto seniai neieškančioje Lietuvos žiniasklaidoje.
Užtat saugumiečiai, užuot dirbę, galės tiesiog toliau ramiai rūkyti ir laukti eilinės atlyginimų dienos – sterilioje aplinkoje bakterijos juk nesiveisia. Ir visai nesvarbu, kad kažkuo primenantis makartizmo laikus JAV seniai Lietuvoje gyvenančių baltarusių vertinimo vajus greičiausiai paliks labai gilią žaizdą, kuri gali ilgai neužgyti ir pasibaigus kolūkiečio erai kaimyninėje šalyje.
REKOMENDUOJAME
