Skęstančiųjų gelbėjimas: limitai baigėsi?
Jei žvelgtume tik į įmonių atsiskaitymo su „Sodra“ rezultatus, padėtis lyg ir neturėtų kelti nerimo: pavyzdžiui, birželį jų skolos suma „Sodrai), palyginti su geguže ir palyginti su buvusia skola prieš metus (praėjusį birželį –189 mln. Eur), buvo mažesnė.
Statistika rodo, kad bendra įsiskolinimų „Sodrai“ suma, vidutinė įsiskolinimo suma ir toliau traukiasi. Toliau mažėja statybininkų, prekybininkų, transporto ir saugojimo verslo atstovų skola, taip pat apgyvendinimo ir maitinimo sektoriuose.
Tiesa, atrodo, kad vienoje svarbiausių šakų – pramonėje – skolos mažėjimo tempas išsikvepia.
Saulius Žilinskas, UAB „Creditreform Lietuva“ (CR) direktorius, komentuoja, kad, remiantis šiais duomenimis, kalbos apie skolas, neigiamo augimo prognozės atrodo „kažkiek ne į temą“.
Tačiau specialistams suskaidžius skolininkų duomenis kvartiliais ir pagal veiklos šakas, pasirodė naujos, gilesnės ir ne tokios optimistinės tendencijos.
Pastebima, kad jau kuris laikas auga skolininkų „Sodrai“ skaičius, t. y. su mokėjimo problemomis susiduria vis daugiau įmonių, turinčių santykinai mažus įsiskolinimus.
CR direktorius prognozuoja, kad pirmieji su sunkumais susidurs nuo valstybės pagalbos priklausomi verslai.
„Atrodo, kad su rinka turės atsisveikinti vadinamieji zombiai – įmonės, pandemijos laikais turėjusios išnykti, tačiau besilaikiusios ant vandens tik dėl valstybės pagalbos“, – komentuoja S. Žilinskas.
Prieš keletą metų murdyti įmones problemų liūne grasino pasaulį užklupusi pandemija. Tuomet pagalbos ranką ištiesė valstybė. Tąkart atrodė, kad to ir pakaks, įmonės sėkmingai išplauks per audringus vandenis. Tačiau, jai pasibaigus, atėjo eilė mokėti atidėtus mokesčius. Niekur nedingo pareiga mokėti ir einamuosius mokesčius. Problemos tęsėsi ir tik gilėjo.
Dabar verslai akis į akį susidūrė ir su naujais iššūkiais – recesija. Istorija rodo, kad kriziniais metais paviršiuje paprastai geriau išsilaiko stambesnės bendrovės – jų įsiskolinimas „Sodrai“ didėja palaipsniui, o mažesniuose skolos rėžiuose skolininkų skaičius kyla gerokai sparčiau.
Skolos, deja, linkusios kauptis, pūstis, o toliau eina problemos su pinigų srautais, įsipareigojimų vykdymu, skolų grandinėlių susitarimu (aš nemoku, nes man nemoka).
„Smulkusis verslas rezervų neturi, tiekėjai vargu ar sutiks kredituoti juos per prekinius kreditus, o bankai niekados nepasižymėjo pagalba mažiesiems, tad atrodo, kad antrąjį metų pusmetį fiksuosime išaugusius bankrutuojančių nedidelių verslų skaičius“, – prognozuoja S. Žilinskas.
CR vadovo vertinimu, tikėtina, kad nebus pasiekta 2008 m. krizės bankrotų statistika.
Skaičiai atrodys dideli, palyginti su 2021 m., nes antraisiais pandemijos metais bankrotų skaičius buvo itin smarkiai nusitraukęs, tačiau jei lyginsime su paskutiniais „normaliais“ iki COVID-19 ir „nekriziniais“ 2019-aisiais, dabartinė situacija neturėtų labai nustebinti.
2023 m. per penkis mėnesius fiksuoti 432 bankrotai, kai 2019-aisiais jų būta 722. Šiuos metus kol kas lenkia ir 2020-ieji (466), ir 2022-ieji (495).
Tikimasi, kad 2024 m. ekonomika pradės grįžti į įprastas vėžes, tačiau ir tada matysime daugiau bankrotų – tai bus ankstesnių metų „šleifas“, nes bankrutavimas nėra greitas procesas.
Sunkiau prognozuojama situacija su turto areštais: mat per pandemiją ši poveikio skolininkui priemonė prarado populiarumą ir kol kas jokios aiškios tendencijos nerodo.
„Galbūt tai paaiškinama tuo, kad smulkus verslas dažnai neturi jokio turto, tad ir nėra ko areštuoti, o stambesnis verslas jau išmoko taip tvarkytis, kad turtas ir dideli įsipareigojimai į vieną kraitelę paprastai nededami“, – mano S. Žilinskas.
Pastaruoju metu griežtėjančios kreditavimo sąlygos Europoje ir kitose pasaulio ekonomikose ir toliau augins įmonių nemokumo atvejų skaičius – tai rodo prekinių kreditų draudimo kompanijos „Coface“ pateikta analizė. Mažesniems verslas tai lyg ir „neaktualu“, nes bankai ir taip ne itin linkę padėti smulkiesiems, o didesnės įmonės dėl apribotų priėjimų prie kreditų gali pajusti rimtesnius krizės gniaužtus.
Analitikai prognozuoja, kad artimiausiais mėnesiais bendrovėms teks susidurti su nepalankia verslo aplinka, didesnėmis kainomis, mažėjančiu pelningumu, jau minėtomis griežtesnėmis kreditavimo sąlygomis, taip pat vangia vidaus paklausa.
Dar viena nedžiuginanti pranašystė: daugelyje išsivysčiusios ekonomikos šalių nuo metų pradžios smarkiai išaugęs įmonių nemokumo atvejų skaičius artimiausiais mėnesiais ne tik toliau didės, bet net ir suintensyvės. Lietuvoje, kaip jau minėta, „aukomis“ gali tapti nuo valstybės pagalbos priklausomi verslai, gelbėti per pandemiją. Analitikai tikina, kad bent dalį tų vadinamųjų zombių galbūt dar galima būtų išgelbėti, tačiau apie naują valstybinę probleminių įmonių gelbėjimo programą kol kas nieko negirdėti.
Ar jos reikėtų? Atsakymai priklausytų, kas iš kokio „bokšto“ žvelgia į problemą. Šįkart lazda turėtų net ne du galus. Viena vertus, tas mestas gelbėjimo ratas tik pratęsė problematiškų verslų agoniją ir jų ateitis pernelyg miglota. Kita vertus, masiniai bankrotai – tai išnykusios darbo vietos, prarasti mokesčiai, didėjantis nedarbas ir t. t.
