N. L. Chruščiova. Naujasis Rusijos Rasputinas

2022 m. vasarį pradėjęs savo „specialiąją karinę operaciją“ prezidentas V. Putinas pareiškė sieksiantis įvairių tikslų. Iš pradžių jis siekė „denacifikuoti“ ir „demilitarizuoti“ visą Ukrainą (perimdamas jos kontrolę), vėliau skelbė siekiantis „išlaisvinti“ Rytų Donbaso regioną. Be to, Putinas kalba apie tai, kad reikia apsaugoti Rusijos „istorines sienas“ ir tvirtina, kad užpulti Ukrainą jį privertė Vakarai.

Tokia besikeičianti retorika atspindi padėtį karo lauke, ypač nuolatines Rusijos pajėgų nesėkmes, klaidas ir apsiskaičiavimus. Paprastai tariant, Putinas stengiasi išsaugoti savo reputaciją. Tačiau Prigožinas, nuo kurio Putinas vis labiau priklauso siekdamas pergalių mūšio lauke, šią užduotį labai apsunkina.

Plačiame interviu su prokremlišku politikos tinklaraštininku Konstantinu Dolgovu, kuris buvo paskelbtas gegužės 24 d., Prigožinas koneveikė specialiąją karinę operaciją. Jis nurodė, kad užuot denacifikavusi Ukrainą, Rusija ją „išgarsino visame pasaulyje“. Rusija tikrai jos nedemilitarizavo – priešingai, Rusija ją militarizavo: „jeigu anksčiau (ukrainiečiai) turėjo 500 tankų, dabar jų turi 5 000. Jei anksčiau gerai paruošti buvo 20 000 karių, dabar jų 400 000.“

Visą kaltę Prigožinas vertė Rusijos elitui, ypač aukščiausio rango karininkams, tvirtindamas, kad tie nėra atsidavę šiam karui. Ir įspėjo, kad vis labiau nusivylę dėl to, jog nepavyksta pasiekti jokios pažangos, paprasti rusai gali sukilti. Jo įsitikinimu, vienintelė išeitis yra sutelkti visas pajėgas, paskelbti karo padėtį ir pradėti „naują mobilizacijos bangą“. Kitaip, „galime prašikti Rusiją“.

Prigožinas neklysta abejodamas, ar Rusijos elitui labai rūpi šis karas. Birželio pradžioje Putino „Vieningosios Rusijos“ partijai priklausantis Valstybinės dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas išsakė panašią mintį – kad „daugelis šios operacijos tikslų prarado prasmę <...> nėra rezultato.“ Jis tvirtina, kad Rusijai reikia persigrupuoti ir tęsti, tačiau jo komentarai parodė, koks sąmyšis kilo aukščiausiuose Kremliaus sluoksniuose. Bene visas kabinetas (įskaitant mėgstamiausią Prigožino taikinį Sergejų Šoigu) būtų linkęs vengti tolimesnės eskalacijos, o karininkai mielai imtųsi kurti strategijas, kaip tai padaryti.

Toks sprendimas yra pragmatiškas. Didžioji dalis Rusijos valdančiosios klasės mano, kad Rusijai „laimėti“ šį karą būtų sunku. Kuo ilgiau kovoja, tuo labiau Rusija panašėja į Šiaurės Korėją – šalį, pasiryžusią dėl savo lyderio manijos paaukoti viską: gyvenimo lygį, saugumą, net suverenumą, nes Rusija tampa vis labiau priklausoma nuo jos išteklių trokštančios Kinijos.

Tačiau Prigožiną toks rezultatas visiškai tenkina. Jis nori, kad rusai atsisakytų materialių patogumų (tik nekalba apie didžiules sumas, kurias pats užsidirba iš šio karo) dėl mistinės „unikalios šios šalies civilizacijos“, kurią reprezentuoja Rusija ir platesnis Russkiy mir (rusiškas pasaulis). Jo įsitikinimu, jei Rusijos elitas nėra visiški džingoistai, tai neatleistina, ypač dėl to, kad Rusijos teritorijoje nuo ukrainiečių rankos žūsta vis daugiau civilių. Ir jis ne vienintelis taip mano.

Galbūt nuolatinė propaganda ir neįtikino paprastų rusų įsitraukti į karą, bet sukėlė jų pyktį. Kai sausį buvau Maskvoje, ten buvo galima laisvai reikšti savo nepasitenkinimą Kremliumi – bent privačioje socialinėje aplinkoje. Dabar, kaip Stalino laikais, priešų yra visur. Draugai ir kaimynai skundžia vieni kitus, o kavinių darbuotojai slapta klausosi, apie ką kalba jų klientai.

Kai kurie iš tų įpykusių rusų pradeda matyti priešus visur ir nebeprieštarautų, jei Rusijos politinė ir ekonominė sistemos būtų visiškai militarizuotos. Jie vis dar yra ištikimi Putinui, tačiau karui tęsiantis vis labiau abejoja jo galia. Taigi, ar maištas, apie kurį kalba Prigožinas (ir kurio, regis, trokšta) tampa labiau tikėtinas?

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia prisiminti, koks įtakingas yra Prigožinas ir kad tai yra susiję su bauginančiomis „Wagner“ grupės pergalėmis ir žiaurumais mūšio lauke. Įpykusiems rusams taip pat gali patikti nuožmi retorika („šuniui – šuniška mirtis“, – pareiškė jis vaizdo įraše, kuriame parodoma kūju įvykdoma mirties bausmė buvusiam ir Ukrainoje į priešo pusę perėjusiam „Wagner“ samdiniui).

Tai, kad Prigožinas be jokių pasekmių gali kritikuoti karinius veiksmus (jo pašnekovas Dolgovas dėl šio interviu buvo atleistas), atrodo labai keista. Jo gimtajame mieste Sankt Peterburge be ekskursijų su gidu po Nabokovo arba Puškino Peterburgą, dabar siūlomos ir ekskursijos po Prigožino Peterburgą.

Tačiau Prigožinas nenaudoja savo įtakos siekdamas mesti iššūkį Putinui. Priešingai, kai užsipuola Rusijos karinį ir politinį elitą, jis atitraukia dėmesį nuo pačiame viršuje esančio žmogaus. Be to, Putinas tikriausiai sutinka su daugeliu Prigožino teiginių. Prabuvęs valdžioje beveik ketvirtį amžiaus Putinas negali šiuo pagrindu kelti revoliucijos. Tačiau karas Ukrainoje (ir jo neretai keista retorika) parodė, kad Putinas puikiai moka kurstyti.

Prigožinas nepriklauso šiai sistemai, tačiau jai tarnauja. Šiuo požiūriu jis labai panašus į Grigorijų Rasputiną – paslaptingą vienuolį, kuris prieš 1917 metų revoliuciją buvo artimas paskutinei Rusijos imperatorių šeimai – Romanovams (ir kuris turėjo jiems daug įtakos). Abiem atvejais šalyje trūko stabilumo ir prie valdžios vairo esantis žmogus nebuvo tinkamas lyderis, net jei įsakinėjo kitiems. Iškilę radikalai šią spragą užpildė ne mėgindami spėlioti, ko nori vadas ir tai vykdydami, bet patys įsitvirtindami kaip jėga, su kuria reikia skaitytis – ir visa tai plačiai paplitusio pykčio aplinkoje.

Putinas gali susitapatinti su Prigožinu ir pripažinti „Wagner“ grupės indėlį siekiant sunaikinti Ukrainą. Tačiau jis turi suprasti, kad Prigožino savarankiškumas, drąsa ir ambicijos griauna socialinę ramybę, kuri yra būtina, kad režimas galėtų išlikti. Kai Rasputinas tapo dekadentiško elito taikiniu, jo laukė šiurpi mirtis. Gali būti, kad Prigožinas žengia panašiu keliu.

Komentaro autorė – Nina L. Chruščiova, Niujorko „The New School“ universiteto tarptautinių reikalų profesorė

Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2023 m.