Kelias – sunkus, bet įveikiamas
Ukraina, kurią labiau palaiko NATO narės Rytų Europoje, liepą vyksiančiame Aljanso vadovų aukščiausiojo lygio susitikime Vilniuje ragina „aiškiai pareikšti“, kad ji įstos į organizaciją pasibaigus Rusijos pradėtam karui.
Kyjivas pripažįsta, kad netaps Aljanso nariu, kol šalies teritorijoje vyksta karo veiksmai. Tačiau jis nori, kad Aljansas žengtų toliau nei 2008 m., kai buvo duotas tik miglotas pažadas, jog vieną dieną Ukraina taps NATO nare. Neapibrėžčiau nepažadėsi...
Jensas Stoltenbergas, NATO generalinis sekretorius, praėjusią savaitę pareiškė, kad Vakarų karinės sąjungos narės nesutaria, ką daryti per artėjantį aukščiausiojo lygio susitikimą dėl Ukrainos narystės siekio.
„Šiuo klausimu Aljanse yra įvairių nuomonių ir, žinoma, vienintelis būdas priimti sprendimus NATO yra bendras sutarimas“, – sakė jis konferencijoje Briuselyje.
„Galutinė saugumo garantija bus narystė NATO, bet... tai neatsiras karo įkarštyje“, – tikino NATO vadovas.
Kol kas taip ir neaišku, kas bus nuspręsta Vilniuje, tik prabilta, kad bus ieškoma sprendimų dėl tolesnės paramos teikimo Ukrainai, kad ji sugebėtų atgrasyti ir apsiginti, o J. Stoltenbergas tikisi, jog aukščiausiojo lygio susitikime NATO vadovai bent jau susitars dėl daugiametės programos, skirtos padėti Ukrainos kariuomenei pereiti prie vakarietiškos technikos naudojimo.
Prancūzija praėjusį antradienį pareiškė, kad yra pasirengusi susitarti su Ukraina dėl „saugumo garantijų, kurios padėtų jai apsiginti ilguoju laikotarpiu“.
Atrodo, kad viltis, jog Ukrainai Vilniaus susitikime gali būti pasiūlyti konkretesni žingsniai, labiau priartinantys ją prie narystės Aljanse, blėsta. Pastarosiomis dienomis pasirodė žinių, kad NATO narės ketina pasiūlyti Ukrainai atnaujintą ir glaudesniu bendradarbiavimu pagrįstą partnerystės formatą, tačiau visgi nesuteikiant jai Aljanso narės statuso.
Ukrainos narystei NATO kol kas nepritaria didžiausios narės – JAV, Vokietija, Prancūzija.
Ukrainos kelias į Europos Sąjungos „klubą“, regis, kiek mažiau duobėtas. Šiam tikslui 2022 m. birželį oficialiai pritarė 27 ES valstybės narės. Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen buvo šių pastangų varomoji jėga, pareiškusi iškart prasidėjus karui: „Ukraina yra viena iš mūsų ir mes norime, kad ji būtų Europos Sąjungoje.“
Atrodo, kad nė vienas ES lyderis nebedrįsta pasisakyti prieš plėtros perspektyvą, siekiant priimti Ukrainą ir Moldovą.
„Gali būti, kad tai daroma bijant Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio labai veiksmingo įpročio įvardyti ir sugėdinti nenorinčius prisijungti prie Europos karių. Gali būti, kad taip yra iš susižavėjimo Kyjivo vyriausybės energija, kurią ji, stumiama vietos nevyriausybinių organizacijų, skyrė Europos Komisijos nustatytoms sąlygoms, kad šalis įgytų ES kandidatės statusą, įvykdyti“, – rašo „Financial Times“ (FT).
Tačiau kai pradedama kalbėti, kaip ir kada tai įvyks, kokio masto bus ES plėtra, ką pasakyti narystės laukiančioms Vakarų Balkanų šalims ir pan., nuomonės pasisuka įvairiais kampais.
Hipotetiškai svarstant, kad į ES įsilies Balkanų šalys, Moldova, Gruzija, valstybių narių skaičius gali išaugti nuo 27 iki 36.
„Čia laukia sunkiausia dalis. Jei jums patiko paini, lėtai judanti, į veto linkusi 27 narių ES, jums patiks disfunkcinis, chaotiškas 36 narių grupės gyvenimas“, – prognozuoja FT.
Vėlgi į baimių paviršių išnyra Prancūzija ir Vokietija – būgštaujama, kad „glaudesnei sąjungai“ grės pavojus, nes Europos projektas bus išskaidytas į skirtingas tautas, kurių kiekviena kovos už savo interesus.
Prancūzų nuomone, vienintelis būdas išvengti paralyžiaus išsiplėtusioje ES, – reformuoti jos valdymą. Būtent jo problemos labiau išryškėjo prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje. Konsensuso reikalaujantys sprendimai – dėl sankcijų Rusijai, dėl karinės ir finansinės paramos Ukrainai, dėl priklausomybės nuo rusiškų energijos išteklių atsisakymo ir kt., – neretai buvo blokuojami vienos šalies: Viktoro Orbano valdoma Vengrija vis stabdė visos ES sprendimų traukinį.
Pirmasis neištvėrė Olafas Scholzas, Vokietijos kancleris: jis pasisakė už tai, kad priimant sprendimus ES užsienio politikos ir mokesčių klausimais būtų pereita nuo vienbalsiškumo prie daugumos balsavimo. Tai reikštų konsensuso principu grindžiamo valdymo pabaigą. Berlyno pasiūlymui pritarė Paryžius ir kelios kitos sostinės.
Ar pavyks Bendrijos šalims pasiekti konsensusą, kad būtų atsisakyta vienbalsiškumo? Spalį EK pateiks ataskaitą apie tai, kaip Ukraina įgyvendina ES rekomendacijas. Ja remdamosi valstybės narės nuspręs, ar pradėti stojimo derybas su Kyjivu.
Tad vienbalsiškumo principo reikėtų atsisakyti jau iki minėto verdikto. Ar pavyks Bendrijos šalims pasiekti konsensusą, kad būtų atsisakyta galimybės vienai šaliai užkirsti daugumos sprendimus?
Kaip pažymi FT, yra ir daugiau povandeninių akmenų: kelios Vidurio Europos šalys, ypač Lenkija, gana audringai ir skaudžiai reagavo dėl grūdų eksporto iš Ukrainos neigiamo poveikio jų ekonomikai. Todėl manoma, kad diskusijos, ar pradėti stojimo derybas su Ukraina, gali būti nelengvos net su artimiausiais Kyjivo rėmėjais.
„O viena nauja ir ryški tendencija jau dabar yra aiški: Rusijos karas Ukrainoje suteikė pokomunistinėms valstybėms narėms stipresnį balsą ES. Kai kuriems jų jauniems lyderiams pirminė Europos vizija, kurią puoselėjo narės steigėjos, priklauso kitai epochai. Dabar Europos projektas jiems priklauso tiek pat, kiek ir steigėjams. Ir jie taip pat ketina jį formuoti“, – konstatuoja FT.
VŽ nuomone, reikia tikėtis, kad galiausiai menki nesutarimai tarp kai kurių Bendrijos narių bus sėkmingai užbaigti, o ES vis dėlto pasiryš eliminuoti susiskaldymą lėmusį vienbalsiškumo principą. Ir kad spalis Ukrainai atneš taip ilgai lauktą sprendimą dėl derybų pradžios. Kaip rašo minėtas leidinys, ukrainiečiams stojimo į ES perspektyva tapo šviesa tunelio gale – išlikimo klausimu. Iš žmonių, drąsiai kovojančių kare ir ginančių savo vertybes, šios vilties neatimsi.
Belieka tikėtis, kad ne už kalnų ir Ukrainos narystė NATO, kad ta „viena diena“ greičiau išauš – šalis, atlaikanti žiauriausio XXI a. karo baisumus, ryžtingai pasipriešinusi rusiškajam agresoriui ir turinti drąsią, profesionalią bei kovingą armiją, galėtų būti vienas iš patikimiausių Aljanso ramsčių.
