Brangsta pinigai, keičiasi santykiai: kelsi vėją, lėksi iš lentynų

Krepšelis irgi keičiasi: jame – daugiau privačios etiketės gaminių, kurių kaina, palyginti su gamintojų prekių ženklų panašiais produktais, skiriasi kartais. 

Kai pyragas, kurį visi nori dalintis, mažėja, atsiranda trintis. Ne vienas rinkos dalyvis VŽ atvirai papasakojo apie vykstančius prekybininkų ir tiekėjų pasitarimus apie „darbą naujoje realybėje“. Vienas iš naujo aptariamų dalykų – atsiskaitymo terminai.

Didžiųjų hipemarketų, supermarketų tinklus valdančios bendrovės asortimentą grynina nuolat, tačiau dabar, padidėjus pinigų kainai, mažesnio apyvartumo prekės tampa tikra našta. 

Net ilgieji, 60 dienų, atsiskaitymai, kuriuos taiko kai kurie mažmenininkai, jų pačių nebetenkina – neparduotos prekės buvimą lentynoje tenka finansuoti pačiam. Todėl bandoma mažinti tokių prekių, kurių apyvartumas lėtesnis nei pinigų, kurie mokami tiekėjams, ciklas.

Visi žino, kad Konkurencijos taryba (KT) ir kitos kontroliuojančios institucijos pirmiausia žiūri, kaip elgiasi didelės galios prekybos tinklai. Vien jiems yra išleistas įstatymas, o štai mažesni, bet sparčiai augantys ir savotišką galią konkrečiuose regionuose turintys tinkliukai veikia laisviau. 

Vieša paslaptis, kad kai kurie mažesni, po kelias dešimtis parduotuvių turintys prekybininkai, kuriems, matyt, jų reputacija nėra labai svarbi, kaip ir tvarus santykis su tiekėjais, pradeda ilginti atsiskaitymo terminus. Arba diktuoja dar kitokias sąlygas – sumoka tada, kai prekė parduodama. Žodžiu, pasak tiekėjų, elgiasi drąsiau. 

Kelsi vėją, lėksi iš lentynų – galioja daugeliui tiekėjų, nes nė viename segmente turbūt jau nėra nepakeičiamų.  

Pavyzdžiui, už duonos gaminius, už kuriuos pagal įstatymą atsiskaitoma per 30 dienų (kaip ir už mėsos, pieno), kai kurie tinklai sumoka po trijų mėnesių. Kituose sektoriuose dirbantys tiekėjai irgi patvirtina – reikalaujama ilgesnių mokėjimo terminų.

„Tai, kad mažmenininkų plėtra finansuojama iš gamintojų pinigų, – nieko naujo. Lygiai taip pat iš didmenininkų pinigų statėsi dabartiniai rykliai, didieji tinklai. Kuo ilgesnį atsiskaitymo terminą jie turi, tuo daugiau su tais pinigais gali nuveikti“, – sako didmenos verslą gerai išmanantis pašnekovas.

Sklando kalbos apie vieno abejotinos reputacijos prekybos tinklo, veikiančio Lietuvoje, darbo metodus: tiekėjams iki sutartos dienos sumokama tik už tas prekes, kurios parduotos, o likusioms reikia arba mažinti kainą, arba jas pasiimti iš parduotuvių. 

VŽ nesiūlo į žvirblius šaudyti iš patrankos, kita vertus, niekaip nereaguojant vidutinio dydžio mažmenininkams, kurie irgi yra svarbus pardavimų kanalas tiekėjams, leidžiama laviruoti ties įstatymo riba ir diktuoti sąlygas tiekėjams. 

Pinigų srautų normalizavimo situacijoje turbūt labiausiai pažeidžiami tie tiekėjai, kuriems lieka išaugę kaštai, atsakomybė už produkto gamybą, nepertraukiamą tiekimą ir dar – blogos žinios iš užsienio klientų. Nemažai konkursų nelaimėta dėl išaugusių kaštų, ypač pernai per staiga kilusią energetikos krizę. Recesija, kurią techniškai fiksuojame Lietuvoje, neaplenkia ir kitų šalių, į kurias anksčiau tiekėjai turėjo daugiau galimybių eksportuoti, kai buvo konkurencingesni.

Kaip keičiasi asortimentas, mato visi, gal netikėčiausia tai, kad į apyvartą grįžta tokie lyg primiršti produktų rinkiniai taupiems kaip kaulų rinkiniai sriuboms. Argi tai – ne signalas, rodantis, kas nemažai daliai pirkėjų dabar rūpi labiausiai? Taip, pasigaminti maisto patiems iš pigesnių produktų.

Tokioje aplinkoje žalia šviesa įsijungia privačios etiketės produktams. „Rimi“, „Maxima“, „Iki“ plečia jų pasiūlymą savo lentynose. Ir tikrai galima svarstyti, kad pirkti privačios etiketės gaminį dažnai labiau apsimoka. Kaip rodo tyrimų bendrovės „Pricer.lt“ skirtingų produktų sudedamųjų dalių analizė, tas naudos skirtumas kartais krypsta net ne žinomo prekių ženklo naudai. Toks tinklas kaip „Lidl“ nuolat gerina savo privačios etiketės pasiūlymą, o koks nors ant laurų užmigęs ir savo apyvartą daugiausia dėl gerai žinomo prekių ženklo gaunantis tiekėjas iš tikrųjų, paanalizavus etiketę, matyti, kad siūlo tikrai menkesnę vertę už didesnę kainą.

Galime išgirsti ir prekybininkų argumentus, ypač tų, kurie sako, kad gamintojai nebepasiūlo geriau, prieš jiems skundžiantis pirmiausia reikėtų padirbėti su savo receptais ir tikrai pasiūlyti ką nors išskirtinio, kad klientas norėtų mokėti daugiau. Tada, aišku, galima pasakyti, kad kai kurie gamintojai visai nemažai investuoja, nuoširdžiai daug dirba, bet atnešę naujieną, kuria tiki, išgirsta, kad į asortimentą ji nebus įtraukta. Visur yra subjektyvumo ir savų interesų. 

Vieno VŽ pašnekovų teigimu, prekybininkai atkakliai siekia, kad tiekėjai pasiduotų ir gamintų dar daugiau privačios etiketės produktų. Jiems neparankūs stiprūs gamintojų prekių ženklai. Geriau išnaudoti tiekėjus kaip darbo jėgą, kuri gamintų privačios etiketės produktus.

Niekur nedingusi ir tiekėjų drausminimo baudomis praktika. Nors prekybininkų baudos sudaro 0,08% prekių pirkimo kainos vertės, visgi konkretiems tiekėjams tai periodiškai kelia rūpesčių.

Mėsos perdirbėjai, paukštininkystės, grūdų perdirbimo įmonių atstovai sako, kad, nepaisant skambių kai kurių mažmenininkų pareiškimų, kaip jie beveik visai nebeskiria baudų, visgi iš tikrųjų tiekėjai baudų už laiku neatvežtas prekes vis dar gauna.  

VŽ nuomone, jei gyventojų jautrumas kainoms ir toliau didės, mažmenininkų ir tiekėjų santykių laukia dideli išbandymai. Brangstantys pinigai didins įtampą, koreguos sutartis, darys įtaką asortimentui, aštrins prižiūrinčių institucijų žvilgsnius. 

Svarbu, kad verslų partnerystės būtų grindžiamos ne išnaudojimu ir vienpusiu sąlygų diktavimu. O kontroliuojančios institucijos, kaip rodo KT vis pristatomi tyrimai ir pranešimai apie rekordines baudas, nesnaudžia, tad ir tiekėjų balsas, silpnas derybų fronte, gali garsiai suskambėti imantis tyrimų.