Judame su pakeltu rankiniu stabdžiu
VŽ kalbinti verslo atstovai pasakoja, kad jiems trūksta informacijos, kaip skaitmeninė transformacija yra įgyvendinama, – viskas nugula šūsnyje atskirų teisės aktų, kurie nėra sujungiami į bendrą strategiją, kurios laikytųsi visos ministerijos, atsakingos už skirtingas sritis. Todėl ne tik paprastam gyventojui, bet ir verslui neaišku nei kokios naudos skaitmenizacija duos, nei kaip būtų galima prisidėti.
Net ir Rimantas Žylius, ministrės pirmininkės patarėjas, atsakingas už skaitmeninės politikos darbotvarkę, apibendrino, kad nėra bendros koncepcijos ir modelio, kaip pasiekti tą Vyriausybės pažadą turėti visiškai skaitmenizuotą viešąjį sektorių ir bendrą atvirų duomenų sistemą. Todėl, jo teigimu, valstybė daro eksperimentus, kai kurie jų suveikia sėkmingai, kiti – ne. Tada galvojama, ką daryti kitaip.
Išties klaidinga būtų sakyti, kad niekas nieko nedaro. Matome, kad vis daugiau duomenų atveriama, sukurta Duomenų agentūra, skelbiami įvairūs projektai, rengiami įstatymai ir t. t. Atrodo, judame pirmyn. Tačiau judame su pakeltu rankiniu stabdžiu.
O pagrindinis stabdis – sustabarėjimas, nenoras keistis ir biurokratija. Viskas trunka ilgai, viskam reikia teisinio reguliavimo, tiesioginio delegavimo, atrodo, lyg laukiama, kad kai kurie dalykai susitvarkys savaime arba padarys kas nors kitas.
Eglė Markevičiūtė, ekonomikos ir inovacijų viceministrė, VŽ nurodė, kad jų dabar daromi darbai yra sėklų daiginimas, kurių vaisiai bus matomi tik jau kitų kadencijų metu. Žinoma, visa apimanti transformacija reikalauja daug laiko, pastangų ir kitų išteklių. Bet ar taip nėra atsikratoma atsakomybės – kad visą pagrindinį darbą padarys kiti? Jeigu ir ne, kokie saugikliai įdiegti, kad atėjusi nauja Vyriausybė nepradės visko iš naujo, esą per tiek laiko pasaulis ir poreikiai pasikeitė, reikia viską daryti kitaip. Tada vėl užsakoma studija, iš naujo identifikuojamos problemos, keliami tikslai ir rašomi projektai.
Regis, velkasi ir jau ne kartą apkalbėta komunikacijos problema – tiek bendravimo tarpusavyje, tiek ir viešinimo. Verslo atstovai sako, kad pasigenda aiškumo ir galimybės sekti, kokia projektų eiga, kokie rodikliai jau pasiekti, o kokie – ne. Institucijų atstovai teigia, kad nesusikalba su sektorių dalyviais, esą per mažas supratimas, kokia yra skaitmenizacijos nauda.
Problemų kyla ir dėl kompetencijos trūkumo – tiek specialistų, tiek ir kiekvieno gyventojo. Suprantama, kad viešajam sektoriui sudėtinga konkuruoti su privačiu sektoriumi, norint pritraukti darbuotojų, bet gal galima pirkti paslaugas iš išorės, aktyviau konsultuotis.
Visgi, VŽ nuomone, užtenka eksperimentuoti, pirmiausia reikia imtis lyderystės suformuojant visa apimančią kryptį. Tam vertėtų parengti bendrą skaitmeninės transformacijos strategiją, kuri apimtų ne tik valstybinį sektorių, bet ir kitas sritis.
Jeigu ir toliau girdėsime vien pasiteisinimus, kad nėra specialistų, teisės aktų, arba priekaištus kitiems, kad „mes esame atviri, bet jie nebendrauja“, tada niekaip neišjudėsime iš startinės pozicijos. Kai niekas nėra atsakingas ir nėra aiškios kontrolės – visi gražūs tikslai yra pasmerkti žlugti.
Skirkime ir didesnį dėmesį kompetencijų ugdymui. Žinant žmonių polinkį aptingti ir apkerpėti, nestebina, kad jie įsikimba esamų įpročių bei praktikų, todėl gali priešintis skaitmenizacijai. Tačiau reikia tai keisti. Pasaulis – dinamiškas, norint judėti kartu, reikia mokytis visą gyvenimą. Leiskime automatizuoti procesus, kur jau leidžia šiuolaikinės technologijos, dalinkimės tikrai skaitmeniniais duomenimis, o ne skenuotais dokumentais ar PDF formato failais. O jei kas sudėtinga ar neaišku, mokykimės.
REKOMENDUOJAME
