Per žalius Briuselio akinius nematai sau po kojomis
Pramonė išgyveno žiemą ir sulaukė naujienų: Europos Komisija (EK) pristatė Europos žaliojo kurso pramonės planą. Jo tikslas – didinti Europos neutralaus poveikio klimatui pramonės konkurencingumą.
Planu siekiama sukurti palankesnę aplinką, kurioje būtų plėtojami ES švarių technologijų ir produktų gamybos pajėgumai, kurių reikia Europos klimato tikslams pasiekti, t. y. saulės fotovoltinė ir saulės šiluminė energija, sausumos vėjo jėgainės ir jūrų atsinaujinančiųjų išteklių energija, baterijos ir kaupimo technologijos, šilumos siurbliai ir geoterminė energija, elektrolizės įrenginiai ir kuro elementai, biodujos ir biometanas, anglies dioksido surinkimo, naudojimo ir saugojimo technologijos, tinklo technologijos ir kt.
Apie Pilkąją žaliųjų ES ambicijų pusę išsamiau skaitykite čia.
Rodos, ES pagaliau suprato, kad pasaulis daug gražesnis į jį žiūrint per strateginės autonomijos akinius. Tai reiškia, kad Bendrijos valstybės neturėtų būti priklausomos nuo vieno tiekėjo strategiškai svarbiose srityse. Be to, reikėjo ką nors daryti rengiant atsakymą dosniai žaliąją pramonę apdovanojusioms JAV.
Taip Europa bando atsikratyti priklausomybės nuo Kinijos, kurios produkcija vis dar dominuoja saulės ir vėjo energetikoje, energijos kaupimo įrenginių gamyboje.
Europa bando pasiūlyti aiškų reguliavimą, aiškius paramos mechanizmus, tačiau kartais atrodo, jog viskas daroma sunkiuoju būdu.
Stebina įvairių atsinaujinančių direktyvų gausa, kuriose verslas klaidžioja ir bando susigaudyti ištisus mėnesius. Keistai atrodo noras pasilyginti kuo didesne investicijų į žaliąją pramonę suma, vieno langelio, vieno standarto viešųjų paslaugų teikimo standarto kūrimas, trunkantis metų metus.
Kol JAV išrašinėja čekius, ES diskutuoja, kas gali būti laikoma žaliu. Nes žalias tai brangesnis, nes žalias tai tas, kuris gali gauti subsidijas.
Blogiausia, kad Briuselio pavyzdžiu aklai sekti nevengia ir Lietuva, o naujose direktyvose atsiranda tiek daug pilkųjų zonų ir biurokratinių verpetų, kiek apsiniaukusią dieną danguje pilkų debesų.
„ES gali pasiūlyti 450 mln. rinką ir 3 mln. žmonių biurokratiją, o Lietuva turėtų būti talentingiausias tos šeimos vaikas“, – vaizdžiai diskusijos apie žaliosios pramonės planą pasisako Karolis Žemaitis, ekonomikos ir inovacijų viceministras.
Visgi suplanuotas Europos virsmas iš vartotojos į gamintoją kol kas nėra greitas ir sklandus. Tai iliustruoja pavyzdžiai.
Airių augalinių baltymų gamintoja „ClonBio Group“, kuri buvo pasirengusi į plyną Akmenės rajono lauką atnešti vieną didžiausių tokio tipo investicijų (250 mln. Eur) Lietuvoje, prakalbo, kad JAV, Viskonsino valstijoje, gamyklą statyti daug patraukliau. Patrauklumą jie įvertina ir skaitine išraiška: 20 mln. Eur per metus daugiau pajamų vien dėl to, kad baltymų gamybos subproduktai JAV būtų automatiškai priskiriami antros kartos biodegalams. Dar 11 mln. Eur JAV jie gautų iš klimato programos.
„JAV visos atliekos yra atliekos, o Europoje reikia įrodinėti, kad atliekų nėra kur dėti, panaudoti. JAV reguliavimas sudėtingas, bet nuoseklus. ES ir Lietuvoje trūksta aiškios reguliavimo aplinkos, nežinojimas nežavi investuotojų“, – kalba Martynas Nagevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas, „ClonBio Group“ Lietuvoje įsteigtos įmonės vadovas.
Kad konkurencinėje kovoje talentingiausias šeimos vaikas turi aktyviau kovoti dėl investicijų, rodo ir saulės modulių gamintojos „Solitek“ pavyzdys. Įmonė planuoja statyti naują gamyklą Italijoje. Apie Ispanijos ir Italijos ambicijas subsidijomis pritraukti saulės energetikos gamintojų kalbama vis garsiau.
VŽ nuomone, Lietuvai nereikia taip ilgai laukti, kol Briuselis susitars dėl pažaliavimo greičio ir lygio, susiderės dėl pramonės šakų rėmimo ir skatinimo mechanizmų.
Juk pavyzdį, trumpindami ir paprastindami leidimo išdavimo mechanizmus žaliajai pramonei, kurdami vieno langelio principu veikiančius informacijos centrus, skatindami atsinaujinančios energijos projektų finansavimą galime rodyti patys. Pirmi ir be Briuselio kvietimo.
Padarykime, kad verslininkai žinotų, kaip bus Lietuvoje, kad žinotų, kokios verslo aplinkos ir sąlygų galėtų tikėtis artimiausiais metais, kol vyks gamyklų statybos.
Be to, Lietuvai, talentingiausiam ES šeimos vaikui, reikėtų daugiau kovoti, kad į panašias prioritetų direktyvas būtų įtrauktos ir kitos svarbios pramonės šakos, pavyzdžiui, lustų gamyba.
Drąsiai užsidėkime strateginės autonomijos akinius, kurie saugotų ne tik nuo akinančios Kinijos žaliavų saulės, bet ir gydytų akis nuo ilgai besitęsiančios Briuselio trumparegystės.
