Skylėta mokesčių reformos versija

Idėjos, pavadintos kontraktu su visuomene, esmė – teisinga mokesčių sistema: visi piliečiai lygūs ir visi turi mokėti tuos pačius mokesčius. Kuo daugiau išimčių ir pakopų, tuo didesnis neteisingumo jausmas.

Rinkimus laimėjus konservatoriams ir liberalioms jėgoms, buvo sukurta mokesčių darbo grupė prie Finansų ministerijos, kuri periodiškai rinkosi į posėdžius. Ministerijos klerkai uoliai konspektavo ekspertų, darbdavių ir darbuotojų atstovų pasiūlymus. Tačiau nuo 2021 m. rudens nutrūko konsultacijos ir vėliau nebuvo atnaujintas dialogas su suinteresuotosiomis šalimis, teigia dalis asociacijų. 

Nuo to laiko nelabai kas ką girdėjo apie reformos siūlymus, išskyrus tai, kas, cituojant finansų ministrę Gintarę Skaistę, buvo pastarosiomis savaitėmis „nutekinta“ per aptarinėjimus Seime su valdančiosios koalicijos partneriais ir kad tai nebuvo tai, apie ką visa ši reforma.

Paradoksas, bet prie mokesčių kontrakto su visuomene valdančioji dauguma plušėjo keletą metų, o dabar pageidauja, kad mokesčių mokėtojai įvertintų siūlomą paketą ir pateiktų pasiūlymus... per tris savaites. Paprastai taip elgiamasi, kai viskas jau nuspręsta ir pasiūlymų nelabai laukiama. Ar taip turi atrodyti nuoširdus noras susikurti kokybišką mokesčių sistemą? Pasirodo, jau gegužę mokestinį paketą numatyta teikti tvirtinti Vyriausybei, o vėliau – svarstyti Seimui.

VŽ žiniomis, prie mokestinių pasiūlymų dailinimo neprileistos ne tik mokesčių mokėtojams atstovaujančios verslo organizacijos ir kitos suinteresuotosios šalys, bet ir kompetencijų bei daugiametės tarptautinės verslo patirties įgiję Vyriausybės tarnautojai. Tad turime pasiūlymus tokius, kokius turime – teks susitaikyti, o „pageidavimų koncertams“ dabar ne laikas. Na ir kas kad su tais mokesčiais teks gyventi visiems.

Gal kas nors žino tokiai elgsenai yra ir objektyvių priežasčių?

Vienai krizei genant kitą – nuo pandemijos, imigrantų antplūdžio iki Putino pradėto kruvino karo prieš Ukrainą – sprendimo priėmėjų ratas Vyriausybėje labai susiaurėjo.

Pateikta mokesčių reforma – ne išimtis. 

Lūkesčiai buvo sukelti dideli, ir pirmiausia dėl užtikrinimų, kad naujoji mokesčių sistema turėtų prasivalyti nuo įvairaus plauko lengvatų, kurios ne tik iškreipia verslo sąlygas skirtingiems rinkos subjektams, bet ir kursto skirtingų visuomenės grupių nusivylimą, įvelia piliečius ir valstybę į amžiną priešpriešą, kodėl vieniems vienaip, kitiems kitaip.

Intriga buvo tokia didelė, kad susidarė kone paradoksali situacija, kai, regis, pirmą kartą per trisdešimt Nepriklausomybės metų visuomenė pasigedo, kur ta mokesčių reforma, nors iki šiol visi laikydavo kumščius, gal ir melsdavo, kad tik nebūtų judinami mokesčiai.

Tik prieš savaitę mus pasiekė pirmieji reformos nutekinimai, kurie iš karto sukėlė diskusijų audrą. Finansų ministrė Gintarė Skaistė suskubo raminti, kad būtų ydinga iš netikslių nuotrupų daryti platesnius apibendrinimus, nes mokesčiams reikia sistemiško žvilgsnio. Palikime tai mokesčių specialistų sprintui, tik jie per 3 savaites gal sugebės profesionaliai išpakuoti valdžios parengtą siuntinuką. Tačiau atskiros jo dalys kelia daug minčių ir mažai vilčių.

Panašu, kad nauji siūlymai palieka ydingą sena problemą: papildomą mokesčių naštą ir vėl krauname ant tų, kurie siekia žinių, daug mokosi, o vėliau darbe prisiima daugiau atsakomybių, kurie daugiau dirba ir daugiau uždirba, taip pat rizikuoja ir kuria verslus bei darbo vietas kitiems. Beje, dalis jų jau dabar moka progresinį 32% pajamų mokesčio tarifą (GPM) nuo tam tikrų pajamų sumos ir taip neproporcingai daug prisideda prie kitų visuomenės narių išlaikymo mainais gaudami neproporcingai menką pensiją senatvėje.

Tačiau manoma, kad jie gali mokėti dar daugiau, net terminas naujas sugalvotas „specialus papildomas tarifas“. Finansų ministrė skelbia, kad be 20% GPM papildomu 5% tarifu bus apmokestintos bendros gyventojų pajamos, siekiančias nuo 60 iki 120 vidutinių darbo užmokesčių (apie 101.000–201.000 Eur), o didesnės nei 120 VDU dar papildomu 7% tarifu. Ar esame tikri, kad siunčiame tinkamą žinią aukštos kvalifikacijos siekiantiems ar pasiekusiems šiame neįtikėtai mobiliame šiuolaikiniame pasaulyje?

Ne kartą girdėjome, kad norint paskatinti verslaujančius piliečius nevengti mokesčių, mokestinė aplinka turi būti paprasta, skaidri, sąžininga visiems, neskatinanti ieškoti būdų , piktnaudžiauti žongliruojant įvairiomis veiklos formomis. Retas galėtų tiksliai įvardinti tikslius jų pavadinimus, ką jau kalbėti apie painias ir labai skirtingas mokestines prievoles. Ar iš tiesų mums tiek jų reikia? Juk kuo didesnė įvairovė, tuo daugiau galimybių apsukruolių optimizacijoms, tuo didesni mokesčių administravimo kaštai valstybei. Gal dalies jų vertėtų atsisakyti ar apjungti?

Objektyvumo labui šioje reformos vietoje pliusą „už teisingumą“ reiktų dėti už Finansų ministerijos pastangas palaipsniui mažinti atotrūkį tarp individualios veiklos ir darbo santykių pajamų apmokestinimo. Tačiau, panašu, kad vardan sklandesnio proceso Seime, reformos autoriams teko į šalį patraukti gražią intenciją „mokesčių sistema be gyvulių ūkio“ ir ją pakeisti politiškai saugesne versija „šiek tiek mažiau gyvulių ūkio“. Pavyzdžiui, paliekant verslo liudijimus, kurie sudaro galimybę nemokėti mokesčių užsiimantiems ta pačia veikla. Skaičiavimai rodo, kad vidutinis efektyvus GPM tarifas su verslo liudijimais dirbantiems tesiekia vos 2,2%. 

Darbdavių atstovai taip pat stebisi, kodėl siekiama prilyginti verslo veiklą darbo santykiams ir apmokestinti kapitalą progresiniais mokesčiais.

„Nesu matęs šalių, kur būtų bandoma sulyginti verslo veiklą ir darbo santykius“, – gūžčioja Andrius Romanovskis, Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas.

Dalis verslų ir taip linkę nerodyti pajamų, mokėti mokesčių, o sprendimas didinti kapitalo apmokestinimą, tikėtina, didins šešėlį ir blogins investicinę aplinką šalyje.

Tiesa, tai, kad taip vadinamą investicinio projekto lengvatą numatoma pratęsti ir po 2023 m. yra gera žinia investuojančiam verslui. Tačiau, pramonininkų nuomone, vienintelis tikrai pažangus siūlymas iš Finansų ministerijos pateikto paketo, yra momentinis ilgalaikio turto nudėvėjimas, skatinant produktyvias investicijas į įrenginius, kompiuterinę techniką, programinę įrangą ir pan. Vienok, gamintojus nuvylė tai, kad mokestinių pasiūlymų pakete nieko nekalbama apie nulinį pelno mokesčio tarifą reinvestuojamam pelnui.

Tad kyla klausimas, ar ne per mažai susitekta į ekonominio augimo skatinimą ir ne per daug susikoncentruota į mokesčius mokančiųjų dar didesnį apmokestinimą?

Finansų ministerija siūlo pereiti prie tradicinio nekilnojamojo turto (NT) mokesčio už nekilnojamojo turto objektą, o ne bendrą jų verčių sumą, išplečiant mokesčių bazę. Gyvenamajam būstui taikomas lengvatinis apmokestinimas – pusė žmonių neturės mokėti jokio NT mokesčio. Regis, ir vėl skambiai deklaruotas visuotinis NT mokestis taip ir netampa visuotiniu – kažkoks oksimoronas gaunasi.

Neabejotinai įdomus FM siūlymas nuo kitų metų sudaryti galimybes žmonėms pasirinkti sąskaitą ir ją deklaruoti, kaip investicinę. Per ją gautą pelną bus siūloma apmokestinti, tik jei jis nereinvestuotas. Diskusijų greičiausiai kils dėl siūlymo per tokią sąskaitą investuotai sumai numatyti tik 10.000 Eur metinę ribą.

„Verslo žinių“ nuomone, akivaizdu, kad dėl savo apimties siūlomai mokesčių pertvarkai įvertinti ir juo labiau išdiskutuoti su suinteresuotomis pusėmis trijų savaičių terminas yra nerealus. Siūlomų pokyčių pynė, deja, nėra nei paprastesnė, nei suprantamesnė kiekvienam visuomenės nariui. Pozityviai vertintini siūlymai palaipsniui mažinti atotrūkį tarp skirtingų veiklos formų ir darbo santykių kartina kairuoliškos intencijos papildomą mokesčių naštą ir vėl užkrauti tiems, kurie ir taip daug veža. Apibendrinant, kol kas tik aišku, kad mokesčių mokėsime daugiau – kai kuriais skaičiavimais biudžetas pasipildys kone 0,5 mlrd. Eur kasmet. Ko mes, mokėtojai, nežinome, kaip ir kur valdžia ketina tuos papildomus pinigus naudoti. O tai yra labai svarbi bet kurios mokesčių politikos dalis, kurią politikai yra linkę užmiršti.