K. Rogoffas. Kodėl sankcijos Rusijai neduoda norimo rezultato?

Tačiau kai sakydamas kalbą Varšuvos karališkojoje pilyje Bidenas pareiškė, kad šiuo metu galiojančios Rusijai įvestos sankcijos yra „didžiausios per visą istoriją bet kuriai šaliai įvestos sankcijos“, jo pareiškimas, nors ir teisingas, kartu buvo klaidinantis. Sankcijos, kurias JAV taikė kitur, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjoje ir Irane, buvo griežtesnės, nei dabar taikomos Rusijai, nes jos apėmė ir antrines sankcijas trečiosioms šalims, nenutraukusioms prekybos su šiais režimais. Rusijos atveju, apie tai tik pradedama kalbėti.

Kol kas Rusija toliau parduoda naftą Indijai ir Kinijai bei perka šviežius vaisius ir daržoves iš Izraelio eksportuotojų. Maža to, daugybė prekybos operacijų vykdoma per vadinamuosius perkrovimus. Žinoma, įvedus sankcijas, Europos eksportas į Rusiją sumenko. Tačiau tuo pat metu prekybos apimtys tarp Rusijos ir tokių šalių kaip Turkija, Armėnija, Kazachstanas ir Kirgizija labai išaugo.

Dėl to įvestos sankcijos tikrai nepaveikė Rusijos ekonomikos taip stipriai ar taip greitai kaip buvo tikėtasi. Pirmosiomis karo dienomis JAV nustebino net daug mačiusius tarptautinių finansų veteranus, kai greitai įšaldė 300 milijardų JAV dolerių vertės Rusijos oficialius valiutos rezervus. Kai „Apple Pay“ ir „Google Pay“ veikla Rusijoje buvo sustabdyta, daugelis tikėjosi, kad Maskvos metro sustos. Buvo tikėtasi, kad Rusijos BVP susitrauks ne mažiau kaip 10%, tačiau dabar Tarptautinis valiutos fondas skaičiuoja, kad 2022 m. Rusijos ekonomika sumenko tik kiek daugiau nei 2%, o šiais metais, prognozuojama, netgi šiek tiek paaugs.

Žinoma, yra daugybė priežasčių skeptiškai vertinti BVP skaičius, kurie Kremliui tėra propagandos įrankis, siekiant įtikinti Europos šalis ir jų sąjungininkes, kad joms pačioms sankcijos yra skausmingesnės nei Rusijai. Vis tik nekyla abejonių, kad šiuo metu galiojančiomis sankcijomis nepavyko taip stipriai pakenkti Rusijos ekonomikai, kaip kad tikėjosi Vakarų lyderiai.

Tačiau Putino režimui nuversti vien tik ekonominių sankcijų tikrai negalėjo pakakti. Juk pagaliau vienintelė priežastis, kodėl XX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje sankcijomis pavyko pasiekti tikslo Pietų Afrikoje buvo ta, kad prieš Pietų Afrikos apartheidą susivienijo beveik visas pasaulis. Vis tik akivaizdu, kad tai buvo išimtis iš taisyklės.

Vieta, kur sankcijos išties atliko svarbų vaidmenį, – tai mūšio laukas. Nors Vakarų įvestos sankcijos Rusijos ekonomikai nepakenkė tiek, kiek daugelis tikėjosi, tačiau su karinėmis technologijomis ir komponentais susiję draudimai apribojo Rusijos galimybes papildyti didelio tikslumo raketų atsargas. Nors kai kurie kompiuterių lustai, naudojami ir civilinėje, ir karinėje įrangoje, tikrai vienaip ar kitaip pasiekė Rusiją, nėra abejonių, kad ši šalis susidūrė su sunkumais mėgindama gauti specialių jai reikalingų lustų.

Tačiau to nepakanka. Šios sankcijos neužkirto kelio Rusijai rasti pakankamai lustų, kad galėtų užminuoti didelę Ukrainos dalį išmaniosiomis minomis. Kai kuriais skaičiavimais, 30% Ukrainos dabar yra užminuota, ypač šiaurės rytinė dalis. Šie įrenginiai, kurie yra draudžiami nuo 1997 metų, kai buvo pasirašyta Minų uždraudimo sutartis (Rusija nėra jos šalis), gali daug metų trukdyti Ukrainai atsigauti. Ir Rusijai pavyko tai padaryti Kinijai atvirai netiekiant savo karinių technologijų – neseniai Bideno administracija paviešino esant tokią riziką.

Galbūt Bidenas suklydo apibūdindamas ES ir JAV vadovaujant įvestas sankcijas kaip pačias plačiausias kada nors įvestas bet kokiai šaliai, tačiau jo pareiškimas nebuvo visiškai be pagrindo. Finansinės sankcijos yra ir labai plačios, ir kompleksinės – kai kurios netgi nukreiptos į patį Putiną. Tačiau sankcijos buvo suformuluotos taip, kad Rusija toliau gali gana laisvai eksportuoti viską, išskyrus naftą (kuri vis dar turi daugybę pirkėjų). Pavyzdžiui, išties keista, kad JAV, gaunanti beveik 20% proc. savo elektros iš branduolinių jėgainių, vis dar importuoja rusišką uraną.

Iki invazijos Rusijos prekybos balansas buvo teigiamas ir persvara buvo nemenka, todėl šalis vis dar turi daug galimybių naudoti tvirtą valiutą pirkdama importuojamas prekes, nors jai ir tenka mokėti brangiau, kad galėtų tas prekes nukreipti per kitas šalis, nors prekių pasiūla ir sumenko. Norėdama dar labiau užsukti varžtus Putino režimui, JAV su savo sąjungininkėmis turi rimtai pagalvoti apie antrines sankcijas.

Tačiau lengviau pasakyti nei padaryti. Nors kai kurie teigia, kad antrinės sankcijos galėtų sukelti pasaulinę recesiją, tokios baimės, tikėtina, yra perdėtos. Didesnė problema yra ta, kad prie sankcijų neprisijungusios šalys, kaip antai Indija, ir Rusijos sąjungininkės, pavyzdžiui, Kinija, niekaip nesmerkia invazijos į Ukrainą. Antrinės sankcijos galėtų paspartinti deglobalizacijos procesą, kuris pastaraisiais metais buvo plačiai analizuojamas (nors kol kas prekybos skaičiuose jo beveik nesimato).

Nors labiausiai tikėtina, kad Bidenas ir NATO mėgins išvengti tokios pasekmės, jie gali būti pastūmėti peržengti šį rubikoną, jei tarkime, Putinas Ukrainoje panaudotų taktinį branduolinį ginklą. Daugelis komentatorių tiki, kad šis Armagedono scenarijus niekada neįvyks, ir aš viliuosi, kad jie teisūs. Tačiau jeigu Putinas bus įvarytas į kampą (galbūt po pavasarinio Ukrainos puolimo), ir žengs šį žingsnį, Kinija ir Indija turėtų nustoti prekiauti su Rusija. Jei jos atsisakys tai padaryti, JAV ir jos sąjungininkės neturės kito pasirinkimo ir joms teks iš tiesų įvesti pačias griežčiausias sankcijas, kokias kada nors matė pasaulis.

 

Komentaro autorius - Kennethas Rogoffas, Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius

 Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2023