Įžvalgos
Įžvalgos
Įžvalgos
Įžvalgos
Įžvalgos
2023-02-23 06:50

Durnių namai „Rusija“

„Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.
„Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.
Jau metai, kai Europoje liepsnoja karo žaizdras, kurį Ukrainoje pakūrė Putinas. Grobuoniško tikslo – nusavinti ir nukariauti Ukrainos – rusams nepavyko pasiekti, nes pats tikslas buvo ir yra beprotiškas. Avantiūros rezultatas – jūra kraujo ir sujauktas pasaulis.

2022 m. vasario 24-ąją rusai peržengė savąjį Rubikoną: užpuolę taikią šalį ir vis gilyn grimzdami į karo nusikaltimų liūną, jie patys pasirašė sau nuosprendį. Kelias, kurį pasirinko agresoriai, vienas – Hagos tribunolas ir visuotinė civilizuoto pasaulio panieka.

Didelė bėda aplinkiniams, kad maniakinių idėjų apsėstieji niekada nevertina žmogaus gyvybės, išskyrus savąją. Šioje XXI a. beprotybėje mus stulbinti turėtų akistata su masine rusų paranoja, kurią pagimdė žmones išlaisvinti ir išmokyti kritiškai mąstyti turėjusios naujosios skaitmeninės technologijos. Pasitelkę jas viską niokojantį karą ir sviedinių į visas puses taškomas žmogaus kūno draiskanas propagandininkai geba paversti zombių urapatriotizmą maitinančia audiovizualistika, kurios išdava – Putino kagėbistų uoliai kuriamas rusiškas paralelinis pasaulis.

Jame praradimai yra atradimai, blogiau yra geriau, pulti yra gintis, kuriame motinos dėkoja protą praradusiam monstrui už pražudytus sūnus ir už jų gyvybę mainais gautus koldūnus ar kailinius. Reikėjo būti reto talento idiotu, kad per tokį trumpą kelių dešimtmečių laikotarpį tokią gamtos išteklių turtingą šalį paverstum branduoliniu durnanamiu „Rusija“ su 140 milijonų proto negalią kenčiančių įnamių.  

Jeigu šėtonas iš tiesų egzistuoja, šiandien jis neabejotinai įsikūnijęs į Putino pavidalą. Antradienį jis vėl svaidėsi įprastais grasinimais – pirmiausia „kolektyviniams Vakarams“, ir, kaip tikras patologinis melagis, suko seną plokštelę apie savo šalies sienų neperžengiančią, bet vis tiek Rusiją puolančią Ukrainą ar amžinai ją irgi puolančią, bet niekaip neužpuolančią NATO.

 „Mes nekariaujame prieš Ukrainos žmones“, – antradienį metiniame pranešime tikino akis nudelbęs vilkas avies kailiu. Kaip visada, ši migla buvo skirta savo „liaudies masėms“. Na taip, tos dešimtys tūkstančių civilių, žuvusių nuo rusų okupantų rankos Bučoje, Irpinėje, Chersone ir kituose miestuose, miesteliuose bei kaimuose, buvo mistinių „banderovcų“ ar „specialiosios operacijos“ pašalinio poveikio aukos. 

Ar ne prieš Ukrainos žmones kariauja nieko bendro su žmogaus vardu neturinti Putino gauja, palikdama civilius – senelius, vaikus, moteris – be elektros, šildymo, vandens. Raketomis apšaudanti ligonines, mokyklas, vaikų darželius, plėšianti ir prievartaujanti.  

Visą kruvinojo diktatoriaus ciniškumą dar rėžiant nykią kalbą iliustravo jo kariaunos veiksmai – kol salėje susodinti zombiai Šiaurės Korėjos pavyzdžiu tvarkingai 53 kartus pliaukšėjo (iš jų 4 kartus atsistoję) savo batiuškai, pietiniame Ukrainos Chersono mieste nuo rusų raketų žuvo mažiausiai penki žmonės, dar 16 buvo sužeista viduryje gatvės, savo namuose ir darbo vietoje.

Kariauti prieš civilius gi paprasta – gaudama į skudurus nuo Ukrainos kariuomenės, kalinių ir įvairių atmatų prikimšta rusų „kariuomenė“ kol kas tik tiek ir tesugeba. Anokios šios nykios šalies nykios pergalės, kurioms pridengti reikėjo organizuoti ilgai atidėliotą kreipimosi į Federalinį Susirinkimą tuščio turinio teatrališką šou. Akivaizdus ir vienintelis jo tikslas buvo miglose skendinčiai tautai parodyti, kad jų vadas vis dar stiprus ir yra vieningai palaikomas politinio elito, kad jis visiems patriotams duos daugiau „gėrybių“ iš karo sparčiai sekinamo valstybės aruodo, o menami priešai tikrai tikrai bus neišvengiamai nugalėti.

Vilčių ir abejonių neliko: ši agresyvi Rusija ilgiems dešimtmečiams tapo tikru beprotnamiu ir reikės labai daug laiko, kad žmonija užmirštų šitą kruviną prievartos laikotarpį. Galime neabejoti, kad, pradėjus darbą Hagos tribunolui, sužinosime daugiau faktų, liudijančių visišką režimo nužmogėjimą, o virėjo Prigožino kuvalda bus tik nedidelis epizodas.

Putinas norėjo įsiamžinti istorijoje ir jam tai pavyko – stos į vieną gretą su tokiais rusų veikėjais kaip Ivanas Žiaurusis (Rūstusis), Stalinas ir Berija. Tada ir sužinosime, kokį epitetą prie savo pavardės jam prilipins istorija.

VŽ nuomone, civilizuotas pasaulis dabar turi vieną bendrą svarbiausią tikslą – sustabdyti Rusijos agresiją ir nubausti karo nusikaltėlius pagal tarptautinę teisę. Kaip antradienį sakė Antony Blinkenas, JAV valstybės sekretorius, jei leisime, kad tai vyktų nebaudžiamai, tuomet visame pasaulyje atversime Pandoros skrynią, kurioje galia reiškia teisę.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)

52795
130817
52791