Vien tik „atvirų durų“ jau nebepakaks
Visi prisimena, kuo tai baigėsi: šis prieš ukrainiečių visuomenės norus ir siekius nukreiptas V. Janukovyčiaus demaršas atvedė prie Maidano revoliucijos ir jo paties pabėgimo į Rusiją, kuri savo ruožtu jau tada pradėjo negrabiai maskuojamą agresiją prieš laisvąją ir europietiškai nusiteikusią Ukrainą.
Istorija lėmė, kad ir šiemet Vilnius taps ta vieta, kurioje bus sprendžiamas ukrainiečių tautos likimas. Tik šįkart kamuolys bus jau nebe Kyjivo valdžios, bet Vakarų partnerių pusėje. Iš jų laukiama ryžtingesnių sprendimų ne tik dėl karinės, ekonominės, humanitarinės, galų gale – moralinės paramos Ukrainai.
Po penkių mėnesių, š. m. liepos viduryje, Lietuvos sostinėje vyks NATO viršūnių susitikimas. Liekant tiek laiko iki šio forumo diplomatiniais kanalais jau pamažėl pradedami punktyru dėlioti tie sprendimai, kurie bus jame galutinai aptarti ir patvirtinti Joe Bideno, Rishi Sunako, Olafo Scholzo, Emmanuelio Macrono, Recepo Tayyipo Erdogano bei kitų daugiau kaip dviejų tuzinų NATO valstybių vadovų.
Jau dabar akivaizdu, kad, be Aljanso rytinio flango gynybinio stiprinimo bei įsipareigojimo per tam tikrą artimiausią laikotarpį pasiekti gynybos finansavimo padidinimą iki 2% bendrojo vidaus produkto, pagrindine tema Vilniaus susitikime taps Ukraina. Tai įvyks bet kokiu atveju – ir jeigu iki liepos vidurio ukrainiečiai jau bus laimėję karą, nugalėję agresyvųjį Kremlių, ir jeigu kova vis dar bus tęsiama.
Volodymyras Zelenskis ir kitų Ukrainos institucijų vadovai dar praėjusį rugsėjį pateikė oficialų prašymą įstoti į NATO gretas. Nors Šiaurės Atlanto gynybiniame aljanse nėra šalių, kurios iš principo prieštarautų Kyjivo priėmimui, akivaizdžiai pasidalinta į dvi stovyklas narystės tempo klausimu.
Vėlgi, net ir didžiausi ukrainiečių draugai (Lietuvą drąsiai galima priskirti prie jų) racionaliai suvokia, kad kol vyksta karo veiksmai, priimti Ukrainos į NATO faktiškai nėra galimybės. Kariaujančios šalies įstojimas reikštų viso Aljanso įsitraukimą į karinius veiksmus. Kita vertus, Aljanse dar tebėra ne viena šalis, kuri gana atsargiai žvelgia į Ukrainos narystės perspektyvas net ir po karo.
Bet NATO viršūnių susitikimo šeimininke tapsianti Lietuva ir kiti ukrainiečių šalininkai sako vis garsiau – tokių aptakių frazių kaip „Aljanso durys lieka atviros“ laikai jau baigėsi. Reikalingas tvirtesnis drąsių, laisvės vertybes ginančių ukrainiečių paskatinimas. Tai galėtų būti kad ir labai aiški visų lyderių parašais ir garbės žodžiu sutvirtinta deklaracija, jog tuojau pat, kone kitą dieną po Ukrainos pergalės kare, kuri reikš visų mūsų pergalę, ši šalis bus priimta į NATO.
Realaus mūšio lauke patirties pasisėmusios ir su partnerių pagalba tamsiąsias jėgas nugalėjusios valstybės atėjimas tikrai sustiprins pagal principą „visi už vieną, vienas už visus“ veikiančią gynybinę santarvę.
Mėlyna ir geltona vėliava neabejotinai papildys įvairiaspalvę NATO šeimyną. Kuo greičiau, tuo geriau. Visiems. O tam pirmiausia reikia, kad jau Vilniaus viršūnių susitikime, kuriame, beje, galbūt gali apsilankyti ir pats V. Zelenskis, ukrainiečiai išgirstų ne nuvalkiotą „durys jums atviros“, bet nuoširdų „sveiki atvykę, esate laukiami“!
