Biurokratijos fiesta siaučia
Teko susitaikyti, kad buvo numarintos kadaise daug vilčių kėlusios „saulėlydžių bei saulėtekių“ komisijos. Juolab kad jos nei ką nuleido, nei kokie ryškūs sprendimai patekėjo. Po to ne viena vyriausybė mėtė didžiules lėšas į valstybės institucijų IT raštingumą, skaitmenizavimą etc. Vieni projektai strigo iš karto ir ilgam, kiti, su įvairiais paramstymais, šiaip taip klibinkščiuoja.
Tačiau kenčia dėl to tik verslas – dosniai įvairių valdžių (beigi partijų) dalyti pažadai, kad nukels nuo verslo pečių administracinės naštos riedulius, geriausiu atveju retkarčiais sumažina juos iki kiek mažesnių nešulių.
Kadaise buvo toks humoristinis posakis: „Mums reikalinga pažyma, kad jums reikalinga pažyma.“ Tiesa, juoko jame mažai – ta frazė iš tiesų atspindi visą biurokratijos absurdiškumą.
Panašia „logika“, matyt, iki šiol vadovaujasi kai kurios valstybinės institucijos, kiekviena žvelgianti į pasaulį tik pro savo atsakomybės plyšelį.
Sunku suvokti, kodėl šiais, kone visuotinės skaitmenizacijos laikais, verslas neretai tuos pačius duomenis turi pateikti kelioms institucijoms. Realybė tokia: įmonės duomenis institucijoms privalo teikti skirtingais būdais, skirtingose sistemose pildyti dešimtis deklaracijų ir ataskaitų, nors dalis šios informacijos tikrai galėtų būti sujungta.
„Jei dalies duomenų teikimas būtų standartizuotas, jei viena institucija juos galėtų gauti tiesiai iš kitos institucijos, nuo įmonių būtų galima „nuimti“ nemažą dalį besidubliuojančių deklaracijų ir ataskaitų“, – neišnaudojamų galimybių, kaip sumažinti administracinę naštą verslui, įžvelgia Laurynas Čiutys, įmonių steigimo ir buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančios MB LC paslaugų centro vadovas.
Daiva Čibirienė, Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė, taip pat patvirtina – duomenų pateikimas dažnai dubliuojasi, nes „institucijos nemoka duomenų pasiimti iš kitų institucijų, nepriima sprendimų dėl duomenų rinkimo formos pakeitimų, dėl kitų institucijų surenkamų duomenų naudojimo“.
Vienas tokių pavyzdžių, anot L. Čiučio, galėtų būti Valstybinės duomenų agentūros (VDA, buv. Statistikos departamentas) renkama informacija apie pardavimų pasiskirstymą pagal valstybes, nors įmonės šiuos duomenis teikia PVM deklaracijoje Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI).
Pasak D. Čibirienės, dubliavimosi problema ypač aktuali, kai verslas teikia duomenis VDA, šiuo atveju, anot jos, „dubliuojasi beveik viskas“.
Jos teigimu, statistikai verslo prašo užpildyti formas, kurių detalumas neretai būna sunkiai suprantamas, o kartais prašomos informacijos verslas neturi galimybės pateikti arba tai padaryti itin sudėtinga. Todėl buhalteriai dėl „šventos ramybės“ kai kurioms ataskaitoms teikia ne realius duomenis, o tokius, kurie statistikams „tiktų“.
Netikslius duomenis, anot D. Čibirienės, buhalteriai statistikai teikia, nes neturi tikslių arba nesupranta jų grupavimo ir vertinimo principų. Be to, verslas nenori patirti papildomų sąnaudų naujai apskaitai sudaryti vien tam, kad būtų patenkinti statistikos poreikiai.
Peršasi klausimas – kam to išvis reikia ir ar kas nors iš to laimi? Jau net nekalbant, kad naudos iš tokios „statistikos“ – šnipštas.
Norėtųsi priminti, kad mažinti statistinės atskaitomybės naštą respondentams rekomendavo ir Valstybės kontrolė (VK) pernai vasarą užbaigusi auditą „Oficialiosios statistikos organizavimas“. VK auditorių išvada labai aiški: „oficialiąją statistiką tvarkančios įstaigos turi ieškoti būdų mažinti statistinės atskaitomybės naštą respondentams, dalijantis duomenimis, išbandant naujus šaltinius, nuolat stebėti ir atsiskaityti už sukeliamą statistinės atskaitomybės naštą“.
Savo atskaitoje VK taip pat pateikė Ekonomikos ir inovacijų ministerijos nuomonę, kad statistinių duomenų teikimas neretai sukelia didelę administracinę naštą verslui. Ministerija ragino tuometį Statistikos departamentą vengti rinkti besidubliuojančius duomenis tiesiai iš verslo atstovų.
Dabar VDA jau žada mažinti kai kuriuos tyrimus, tad galbūt iš verslo reikalaus reikalaus kiek mažiau duomenų. Ir VMI tikina, kad stengiasi nevarginti verslo reikalavimais teikti duomenis, kuriuos surenka kitos institucijos. Inspekcijos atstovai aiškina: „Jei yra galimybė gauti duomenis iš kitų institucijų, kad jų nereikėtų teikti mokesčių mokėtojams, VMI sudaro duomenų gavimo sutartis ir juos gauna“.
Būtent, „jei yra galimybė“. Kaip matyti iš įmonių praktikos, tomis galimybėmis valstybinės institucijos pernelyg pasigirti negali. Tiesa, yra ir gera žinia, tiesa – bet ateičiai.
Papildomų galimybių institucijoms naudotis viena kitos duomenimis suteiks 2023 m. įsigaliojęs Oficialiosios statistikos ir valstybės duomenų valdysenos įstatymas ir Valstybės duomenų valdysenos informacinės sistemos (VDV IS) įdiegimas. Tačiau visi svarbiausi valstybės valdomi duomenys bus integruoti į šią sistemą tik už gerų 3 metų – iki 2026 m. vasaros.
Pažadai – gražūs, skaičiai jiems įgyvendinti – ne ką prastesni. Jei imtume skaičiuoti kiek dešimčių, gal net ir šimtų milijonų eurų buvo išleista visokioms valstybinių institucijų sistemoms (kurias po dar teko lopyti kitais milijonais), tai visas tas skaitmenizuotas sektorius turėtų veikti mažų mažiausiai kaip geras laikrodis. Bet, panašu, kad milijonai teka, o rezultatas nuviliantis.
Štai neseniai VŽ rašė apie „Sodros“ išsiuntinėtus laiškus, kuriuose administracine atsakomybe buvo grasinama niekuo dėtoms tūkstančiams įmonių. Pasirodo, „Sodra“ tiesiog eilinį kartą ... suklydo.
VŽ nuomone, abejotina nauda iš tų išleistų didžiulių lėšų, jei verslas iki šiol priverstas visomis kryptimis siuntinėti kone tuos pačius duomenis – vien dėl to, kad vienos institucijos nemoka (ar nenori?) pasiimti pateiktų duomenų iš kitų institucijų, nepriima sprendimų dėl duomenų rinkimo formos pakeitimų ir pan.? O verslas, žinia, skirtingai nuo mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomų valdiškų institucijų, itin vertina savo laiką. Nes jis, be kita ko, kainuoja.
