Erškėčiuotas, bet derlingas kelias
Lietuva per du dešimtmečius išgyveno daugybę istorinių įvykių – jau vien ko verta mūsų šalies įgyta narystė NATO ir Europos Sąjungoje! Ne taip seniai įstojome ir į turtingųjų klubu vadinamą Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją.
Būta ir sunkių išbandymų – 2008 m. prasidėjusi pasaulinė finansų sistemos griūtis užkabino ir Lietuvą, tad visiems teko veržtis diržus. Netolimoje politikos padangėje 2014 m. pradėjo švysčioti rusiškos intervencijos žaibai – buvo okupuotas Krymas. Tačiau agresorius nesustojo ir 2022 m. vasarį su visa savo karine galia užpuolė Ukrainą. Sunerimę Vakarai ėmėsi svarstyti ir apie savo gynybos stiprinimą, ir apie karinę paramą agresoriaus niokojamai šaliai.
Infografikoje „Kaip pasikeitė Lietuva per 20 metų“ (2002–2022 m.), kurią „Verslo žinios“ sudarė naudodamos Valstybės duomenų agentūros, Lietuvos banko ir VŽ redakcijos turimą informaciją, išskirta 30 ekonominių, demografinių ir socialinių rodiklių, pagal kuriuos įvertinti šalies pokyčiai.
Džiuginančių eilučių yra gerokai daugiau nei raudonuojančių. Čia būtina pabrėžti, kad nors Lietuvoje sumažėjo gyventojų, dirbančių asmenų pagausėjo nuo 1.406.000 iki 1.452.000, o bedarbių sumažėjo nuo 224.400 iki 104.800. Kartu apčiuopiamai mažėjo darbuotojų, dirbančių valstybinėse įstaigose. Nedarbo lygį pavyko sumažinti nuo 13,8% iki 5,7%.
2003 m. Lietuvos BVP siekė 15,2 mlrd. Eur, o po dviejų dešimtmečių jis išsipūtė iki 56,2 mlrd. Eur. BVP vienam gyventojui didėjo 5 kartus – nuo 4.410 Eur iki 20.004 Eur.
Dar įspūdingesni skaičiai fiksuojami eksporto ir importo kategorijose. Pirmasis didėjo nuo 5,5 mlrd. Eur iki 34,6 mlrd. Eur, o antrasis – nuo 8 mlrd. Eur iki 37,8 mlrd. Eur.
Vidutinio mėnesinio atlyginimo dydis irgi sparčiai stiebėsi viršun, kilo nuo 294 Eur iki 1.768 iki mokesčių ir nuo 211 Eur iki 1.109 Eur į rankas. Minimali mėnesinė alga ūgtelėjo nuo 125 iki 730 Eur iki mokesčių, o vidutinė pensija didėjo nuo 94 iki 413 Eur.
Šalyje registruotų veikiančių įmonių skaičius minėtu laikotarpiu didėjo kone keturis kartus, nuo 25.223 iki 93.059.
Taip pat iškalbingai atrodo gyventojams suteiktų paskolų portfelio dydis, kuris 2003 m. tesiekė apie 1 mlrd. Eur, tačiau šiuo metu yra maždaug 13 kartų didesnis. Namų ūkių dalis, kuriems reikia grąžinti suteiktas paskolas, sumažėjo nuo 20% iki 17,1%.
Verta paminėti, kad prieš du dešimtmečius apie 15,5% gyventojų pajamų tekdavo būstui išlaikyti, o, 2022 m. duomenimis, šis skaičius siekė 8,3%.
Minėtu laikotarpiu gyvenimo trukmė Lietuvoje padidėjo dvejais su puse metų, iki vidutiniškai 74,28.
Skaičių suminėjome daug, tačiau jie iškalbingai byloja apie permainas, kurios įvyko mūsų šalyje per pastaruosius 20 metų.
Teisybės dėlei reikėtų paminėti ir kelias (7) kategorijas, kuriose fiksuotos neigiamos tendencijos.
Čia rėkte rėkia demografiniai nuostoliai, kurių Lietuva patyrė per du dešimtmečius, gyventojų skaičiui sumažėjus nuo 3,455 mln. iki 2,806 mln. šiuo metu. Kalbant vaizdingiau, netekome tiek gyventojų, kurie būtų tilpę į Vilnių ir Ukmergę kartu sudėjus.
Neigiamų tendencijų pastebėta ir dėl valstybės skolos, palyginti su šalies BVP, lygio, kuris 2003 m. siekė 22,1%, o dabar padidėjo iki 43,7%. Šiek tiek guodžia, kad Lietuvos BVP ir skolos santykis tebėra vienas mažiausių ES.
Raudona lemputė turėtų degti švieslentėje, atspindinčioje valstybės ir savivaldybių švietimui skiriamų lėšų procentinę dalį nuo BVP – ji sumažėjo 1 proc. punktu, nuo 5,7% iki 4,7%. Tam įtakos turėjo faktas, kad itin reikšmingai susitraukė mokinių ir studentų skaičius – apie 336.000.
Gal ir nekeista, kad, vienokių ar kitokių kasdienių rūpesčių prislėgti, užmirštame pasidžiaugti tuo, ką išties turime ir kokį kelią per tuos 20 metų visi kartu nuėjome. Arba tiesiog jau esame pripratę, kad gyvenimas gerėja: ekonomika auga, verslas plečiasi, sulaukiame vis daugiau tiesioginių užsienio investicijų. O tai – naujos darbo vietos, didesni atlyginimai ir kitos galimybės.
Tiesa, vienas rodiklis kelia tikrai daug nerimo – nebesame trijų milijonų šalis, nes svetur Lietuva išlydėjo kone 650.000 gyventojų.
Pirmiausia, VŽ nuomone, tai – signalas politikams, turintiems susimąstyti apie tokios emigracijos priežastis ir kurti planus, kaip parsivilioti savo piliečius.
Politikams, ateityje pretenduojantiems užimti esančios valdžios sostus, neprošal būtų kartais pažvelgti į Lietuvos pasiekimus ir susimąstyti, ką padaryti, kad rezultatai būtų dar geresni – padvigubinti, padauginti ir t. t. Deja, vis dar vyrauja dažna praktika, kai valdžios regalijas gavusi kita politinė jėga pirmiausia pamėgina „nubraukti“ visus pirmtakų darbus, atsisakyti bet kokio įdirbio ir viską pradėti nuo nulio. Bet nulis kartais ir telieka nulis.
Dar blogiau, kai, artėjant bet kokiems rinkimams, ant statinės užlipę pretendentai į valdžią kone su žemėmis sumaišo ne tik oponentus, bet ir tuos, į kurių vietą taiko, t. y. tuos, kurių dėka Lietuva užima gana geras pozicijas ne viename tarptautiniame reitinge. Juk visa tai – bendras įvairių politinių jėgų, per dvidešimtmetį valdžiusių Lietuvą, darbo rezultatas.
Tokie drabstymaisi purvais ir hipotetinės dangiškosios manos seikėjimai rinkėjams dažniausiai baigiasi jų nusivylimu tada, kai įgytoje valdžioje išryškėja tikroji tokių „herojų“ (ne)potencija.
Prasmingų, efektyvių darbų tęstinumas yra tai, ko reikia, kad Lietuva eitų vystymosi, dar ryškesnės pažangos keliu. Pasidžiaugti išties turime kuo, nenuvertinkime to. Ir prieš kiekvienus rinkimus gerai pasverkime kiekvieną politiko žodį, nulupę nuo jo visus blizgančius popierėlius.
