Nesukčiauti – pigiau

Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) pataisos sako, kad, Konkurencijos tarybai (KT) informavus perkančiąją organizaciją apie įsiteisėjusį nutarimą, kuris nebuvo apskųstas teismui, arba šiam patvirtinus institucijos išvadas, perkančioji organizacija privalo kreiptis į teismą ir reikalauti žalos atlyginimo. Ieškiniai gali būti solidūs – apie 10% sandorio vertės.

Teisininkai perspėja verslą: pažeidus konkurencijos taisykles viešuosiuose pirkimuose gali tekti ne tik sumokėti baudą, būti diskvalifikuotiems iš pirkimų, bet ir atlyginti žalą.

VPĮ pataisomis siekiama, kad valstybės institucijos gintų viešuosius interesus.

Anksčiau perkančiosios organizacijos tik turėjo teisę reikalauti atlyginti žalą – naujai įsigalioję VPĮ pakeitimai įveda joms prievolę: dabar jos privalo kreiptis į teismą su žalos ieškiniu arba kitais būdais išreikalauti atlyginti žalą, nebent tiekėjai savanoriškai ją atlygina.

„Gali būti, kad toks žalos atlyginimas bus labiau priimtinas ir pažeidėjams, jeigu šie sieks išvengti papildomų kaštų, susijusių su bylinėjimosi išlaidomis“, – svarsto Irma Urmonaitė, KT pirmininko pavaduotoja.

Tikimasi, kad nauja tvarka pirmiausia taps atgrasymo priemone. KT specialistai aiškina: kartelių daroma įtaka kainoms gali gerokai skirtis, priklausomai nuo susitarimo pobūdžio, rinkos specifikos ir kitų aplinkybių, tačiau, pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos skaičiavimu, karteliai kainas padidina bent jau 10–20%, o karteliai tarp viešųjų pirkimų dalyvių – iki 30%.

Lietuvoje per metus vidutiniškai nustatomi 2 ar 3 draudžiami konkurentų susitarimai, o iš visų per pastaruosius 10 metų nustatytų konkurenciją ribojančių susitarimų maždaug pusė buvo karteliai viešuosiuose pirkimuose.

Vienas ryškesnių pavyzdžių – 2017 m. statybos bendrovėms PST ir „Active construction management“ (buv. „Irdaiva“) skirtos atitinkamai 8,5 mln. Eur ir 3,7 mln. Eur baudos už kartelinį susitarimą dalyvaujant sostinės savivaldybės organizuotuose darželių atnaujinimo konkursuose. 2020 m. viduryje teismai šias baudas galutinai patvirtino.

Skaičiuojama, kad Lietuva, palyginti su kai kuriomis kitomis ES valstybėmis, kol kas nepasižymi įspūdingais žalos ieškinių už konkurencijos teisės pažeidimus skaičiais ir dydžiais.

Tarp svarbiausių tokio neaktyvumo priežasčių – didelės ieškovo investicijos ir išlaidos, patiriamos tiek ruošiant ieškinius dėl žalos atlyginimo, ekspertinius žalos skaičiavimus ir kitus įrodymus teismui, tiek nagrinėjant tokias bylas teismuose – mat neretai išlaidos gali smarkiai viršyti galimą prisiteisti žalos dydį.

Potencialius ieškovus nuo bylinėjimosi atbaidydavo ir ilgi nagrinėjimo terminai teismuose, taip pat sėkmės istorijų trūkumas.

Dabar, perkančiosioms organizacijoms nustačius pareigą išieškoti žalą dėl tiekėjų susitarimų, tikimasi, kad ieškinių skaičius padidės, juolab kad palengvintas ir perkančiųjų organizacijų žalos dydžio įrodinėjimas.

VŽ nuomone, dabar tiekėjai, susigundę pažeisti taisykles, turi suprasti, kad stipriai rizikuoja. Teisininkai perspėja: bet kuriuo atveju tiekėjams reikėtų įvertinti, kad nuo šiol greta piniginės sankcijos, kuri gali siekti iki 10% metinių pasaulinių pajamų, ir diskvalifikavimo iš viešųjų pirkimų trejų metų laikotarpiui jiems gali kilti ir daug realesnė rizika dėl žalos atlyginimo, jei nustatomas draudžiamas bendradarbiavimas su kitais tiekėjais viešajame pirkime.

Tiesa, atrodo, kad VPĮ pataisose „žarijų duobių“ pakasinėta ne tik tiekėjams, bet ir perkančiosioms organizacijoms – jos turės tinkamai įsivertinti savo galimybes laimėti teisminę bylą, nes tiekėjams visgi yra palikta galimybė žalos dydį ginčyti. Kol kas niekas nesiima prognozuoti, ar atsakovams teisme pavyktų nuginčyti 10% žalos prezumpciją, kuri turi palengvinti žalos įrodinėjimą.

Bet kokiu atveju vien tai, kad gana pelkingoje viešųjų pirkimų praktikoje imamasi vis daugiau permainų, leidžia tikėtis, jog milijardus eurų kasmet „suvalgantys“ viešieji pirkimai taps vis skaidresni, o valstybės lėšos bus naudojamos sąžiningai ir pagal paskirtį.