Vis tas šaukštas deguto
Nuo 2004 m. deklaruodami pajamas gyventojai dalį savo sumokėto pajamų mokesčio gali skirti paramai – 1,2% sumokėto GPM. Šias lėšas Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) perveda įvairioms pelno nesiekiančioms organizacijoms, toms, kurias deklaracijose nurodo mokesčių mokėtojai.
Už 2021 m. skirtą GPM dalį paramos gavėjams buvo išmokėta apie 23 mln. Eur.
Labdaros ir paramos įstatymas numato, kad parama turi būti teikiama „visuomenei naudingiems tikslams ir nesavanaudiškomis pripažintoms sritims“, tarp kurių yra žmogaus teisių apsauga, tautinių mažumų integracija, kultūra, religinių ar etinių vertybių puoselėjimas ir dar tuzinas kitų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kai gyventojų skirta parama naudojama savanaudiškai
Įstatymų leidėjas yra nustatęs apsaugos mechanizmus, kuriais norima garantuoti, kad parama būtų naudojama skaidriai.
Tačiau, ar yra užtikrinta pakankama kontrolė, kad šios lėšos išties naudojamos pagal patirtį? Ir kas tai kontroliuoja, ar bent turėtų kontroliuoti?
Tokie įgaliojimai suteikti Valstybei mokesčių inspekcijai (VMI). Paramos gavėjo statusą turintys asmenys privalo kasmet iki gegužės 5 d. pateikti inspekcijai Paramos gavimo ir panaudojimo metinę ataskaitą.
Šių ataskaitų duomenys pagal teisės aktus nėra vieši, tačiau asociacijos, viešosios įstaigos bei labdaros ir paramos fondai privalo teikti metinių finansinių ataskaitų rinkinį kartu su veiklos ataskaita ar metiniu pranešimu Registrų centrui (RC). Pastarieji dokumentai yra viešinami.
Jei mokesčių inspekcija nustato, kad parama buvo panaudota ne pagal paskirtį, t. y. ne visuomenei naudingiems tikslams, o, pvz., privatiems poreikiams tenkinti, gauta suma apmokestinama pagal Pelno mokesčio įstatymą, taikant 15% tarifą.
Be to, pasak VMI atstovų, jei juridiniai asmenys laiku nepateikia paramos ataskaitos, jie ne tik gali netekti paramos gavėjo statuso – jiems taip pat nepervedama ir gyventojų paskirta GPM dalis. Šie lieka pinigai valstybės biudžete.
Tiesa, VMI pripažįsta, kad ji negali užtikrinti visapusiškos kontrolės, todėl paramos gavėjai patys turėtų būti atsakingi tiems, kurie tą paramą jiems teikia.
VŽ rašė, kad, remiantis RC pateiktais duomenimis, 6.500 asociacijų, labdaros ir paramos fondų bei viešųjų įstaigų neteko paramos gavėjo statuso dėl nepateiktų metinių veiklos ataskaitų už 2021 m. Tai yra beveik penktadalis visų paramos gavėjų.
Dar 124 juridiniams asmenims dėl nepateiktų ataskaitų šį statusą panaikino VMI, taigi jie neteko galimybės gauti gyventojų skirtą paramą.
Pažeidimai, panaudojant paramai skirtas lėšas, yra gana „spalvingi“. Neretai vykdomi sandoriai su gyventojais, vykdančiais individualią veiklą su verslo liudijimais: sudaromos formalios sutartys, o faktiškai darbai nebūna atliekami, pvz., buvo išmokamos pinigų sumos klubo vadovams už neįvykusias stovyklas, neatliktas vertimo, remonto paslaugas.
Yra ir „išradingesnių“ paramos gavėjų – dalį gautų lėšų jie panaudoja asmeniniams poreikiams. VMI turi surinkusi nemenką tokių „pomėgių“ asortimentą: pvz., vadovai ar su jais susiję asmenys vyksta į poilsines keliones, į tariamas sporto varžybas, įsigyja savo poreikiams drabužių, avalynės, parfumerijos prekių, sportinio inventoriaus ir nėra pateikiama įrodymų apie faktišką dalyvavimą treniruočių stovyklose, patirtas kelionių, viešbučių ir lėktuvo bilietų išlaidas.
Įvairovei, regis, ribų nėra: fiksuoti atvejai, kai paramos gavėjai tas lėšas teikia kaip paskolas, aišku, už palūkanas.
Kur veda tokios „gudriųjų“ paramos gavėjų manipuliacijos? Pirmiausia – nepasitikėjimo link. VŽ mano, kad nesąžiningi paramos gavėjai kelia grėsmę visam nevyriausybiniam sektoriui – jam skaudžiai gali atsiliepti kiekvienas neteisėtas paramos panaudojimo atvejis.
Žmonių pasitikėjimą prarasti galima labai greitai, kur kas daugiau laiko ir pastangų prireiks siekiant atkurti jį.
