Lietuvos pramonė: iššūkių užgrūdinta
2022 m. sektorių lyderiai reitinguojami remiantis 2021 m. finansiniais duomenimis.
Efektyviausiai dirbusių įmonių sąrašo viršūnėje – statybinę medieną ir granules gaminanti UAB „Šilalės mediena“, kuriai pavyko pardavimo pajamas pernai išauginti 56,6%, iki 58,3 mln. Eur. Įmonės pelnas prieš apmokestinimą 2021 m. šoktelėjo iki 8,4 mln. Eur, taip užfiksuotas 329% augimas.
Šių metų pramonės sektoriaus dešimtukas atsinaujino iš esmės, iš praėjusių metų sąraše išsilaikė tik viena įmonė – UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“, buvusi ir 2020 m. pramonės reitingo lyderė.
Į 2022 m. lyderių sąrašo prizininkų trejetą taip pat pateko UAB „Elmoris“, gaminanti užsukamuosius metalinius dangtelius, ir UAB „Kaunas Metal“, kuri klientams tiekia išlankstytus ir išpjaustytus armatūros gaminius.
Naujasis reitingo lyderis lieka „paslaptingas“: Virgilijus Žygaitis, UAB „Šilalės mediena“ vadovas ir savininkas, nesutiko VŽ pakomentuoti įmonės rezultatų.
Dalis kitų sektoriaus lyderių buvo atviresni. Gintaras Klovas, UAB „Elmoris“, generalinis direktorius, VŽ teigė, kad pandemijos pradžią padėjo įveikti tuo metu gana rizikingai atrodęs sprendimas – įmonė nusprendė įsigyti daugiau žaliavų ir suformuoti tam tikrą rezervą. Tai leido pardavimus didinti tada, kai kiti pradėjo buksuoti, o tiekimo grandinės trūkinėti.
Rytis Bernatonis, šaldymo įrangą parduotuvėms gaminančios UAB „Freor LT“ vadovas, VŽ gerus 2021 m. rezultatus pirmiausia aiškina pasikeitusiais pirkėjų vartojimo įpročiais. Per pandemiją darbuotojai išėjo į prastovas, užsidarė restoranai, todėl vis daugiau žmonių rinkosi parduotuves. Anot jo, prasidėjus pandeminiams ribojimams, buvo 2–3 mėnesių sulėtėjimas, apyvarta krito 20–30% ir tada staigiai šovė į viršų.
„Kai parduotuves užplūsta klientai ir kai gaunami viršpelniai, pinigus reikia investuoti į energiškai efektyvesnius daiktus“, – sako R. Bernatonis.
Jis tikina, kad 2022-ieji – dar baisesnių iššūkių metai, nes, daugeliui atnaujinus veiklą, sutriko tiekimo grandinės. Iš Azijos į Europą konteinerio atplukdymas pabrango nuo 2.500 Eur iki 10.000 Eur ar net kai kuriais atvejais iki 12.000 Eur.
Bendrovės vadovas prognozuoja, kad 2022 m. įmonės pardavimai bus panašūs kaip 2021 m. Maždaug 8% bendrovės pardavimų buvo Ukrainoje. Pardavimus į Rusiją įmonė sustabdė jau kitą dieną po karo pradžios, visgi Baltarusijoje, 60 km nuo Minsko, liko gamykla. R. Bernatonis tikina, kad uždaryti gamyklos ir išmesti žmonių, su kuriais dirbo 10 metų, į gatvę negali. Anot jo, įmonė kasdien sulaukia skambučių iš Rusijos, kurios prekybininkai reikalauja, kad Lietuvos bendrovė parduotų įrangą, nes visi gamintojai ten tiesiog sustojo, neturi komplektavimo detalių.
„Jei nesilaikytume principų, apyvartą ten galėtume didinti kartais“, – akcentuoja jis.
Darius Lasionis, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos „Linpra“ direktorius, teigia, kad beveik visos be išimties bendrovės didino savo gaminių kainas, keitė sutartis su klientais. Tiesa, tą sprendimą turėjo priimti ir kiti gamintojai Europoje ir kitur pasaulyje. Beveik visiems pavyko dėl kainų persiderėti.
Jis pasakoja, kad Lietuvos pramonės bendrovės sugebėjo įgyti konkurencinį pranašumą, kai dėl pandemijos pradėjo trūkinėti tiekimo iš Kinijos grandinės. Dėl to didelė dalis Europoje esančių įmonių padidino užsakymus Lietuvoje gaminančioms bendrovėms. Atėjo ir naujų klientų.
„Trumpesnė tiekimo grandinė suteikė konkurencinį pranašumą, tiekimas veikė stabiliai, pandemijos metu pramonės įmonės ne tik išsaugojo gamybos pajėgumą, bet ir augino pajamas ir toliau investavo į skaitmeninimą, automatizavimą, robotizavimą“, – 2021 m. lyderiaujančių bendrovių rezultatus aiškina D. Lasionis.
VŽ mano, kad, žvelgiant į ateinančius metus, kurie lyg ir nežada didesnės ramybės, galima tikėtis, kad jau gerokai užgrūdinti Lietuvos gamybininkai susidoros ir su galimais naujais iššūkiais. Optimistiškiau nuteikia inžinerinės pramonės bendrovių lyderiai, sugebėję pasinaudoti lankstumo ir greitos reakcijos į besikeičiančią ekonomikos situaciją pranašumu ir rimtai susiremti su kitais Europos gamintojais.
Tiekimo grandinių karuselė, kurią dar greičiau įsuko Rusijos agresijos variklis, šios pramonės įmonių ambicijų nesužlugdė, atvirkščiai, galbūt leido sumažinti priklausomybę nuo Rusijos ir Baltarusijos rinkų.
Nors kai kurie šio sektoriaus lyderiai vis dar užsimena apie moralinių ir etinių pasirinkimų nedirbti minėtose šalyse ekonominę nenaudą, bendra nuotaika yra pozityvi net tada, kai tenka priimti itin sunkius sprendimus ir dėl darbuotojų atleidimo, ir „ant nulio“ dirbančių gamyklų išsaugojimo.
