N. L. Chruščiova. Nuo Kubos raketų iki Putino krizės
Tą vasarą atsakydamas į Jungtinių Amerikos Valstijų sprendimą NATO šalyse, taip pat ir Turkijoje, dislokuoti branduolinius ginklus ir nukreipti juos į Sovietų Sąjungos miestus, Chruščiovas siekė suvienodinti sąlygas, todėl įsakė slapta dislokuoti vidutinio nuotolio branduolines raketas Kuboje. Tie ginklai taip pat turėjo apsaugoti Kubos režimą nuo JAV invazijos.
Spalio 16 d. sužinojęs, ką padarė Chruščiovas, JAV prezidentas Johnas F. Kennedy įsiuto. Sovietai ne tik dislokavo branduolinius ginklus prie pat Amerikos krantų, tie ginklai ten buvo jau ne vieną mėnesį, o JAV apie tai nieko nežinojo.
Dvi savaites Kennedy ir Chruščiovas rašė vienas kitam laiškus ir darė viešus pareiškimus. Chruščiovo požiūriu, Kennedy'io atsakymas atskleidė jo nepatyrimą ir sovietų lyderis stengėsi vengti jį provokuoti, be kita ko, nekalbėdamas apie JAV raketas Turkijoje. Nors atskleisti tokį JAV elgesį Chruščiovui galėjo būti naudinga ir tai galėjo suvienodinti sąlygas moralės požiūriu, toks žingsnis galėjo paskatinti JAV užpulti Kubą. Vietoje to, Chruščiovas paaiškino, kad tokiu būdu tebuvo siekiama atkurti lygybę ir anksčiau jis neplanavo tų raketų dislokuoti.
Tačiau Kennedy neatsitraukė, todėl Chruščiovui, kuris visai netroško rizikuoti sukelti branduolinį karą, teko savo strategiją koreguoti. Buvo sudaryta sutartis – sovietai išveža savo ginklus iš Kubos, o JAV atsisako savo balistinių raketų „Jupiter“ Turkijoje bei nesiveržia į Kubą.
Verta paminėti, kad apie tai, jog JAV patraukė savo raketas iš Turkijos, buvo sužinota tik po kelerių metų; Chruščiovas leido Kennedy prisiimti pergalės laurus. Kaip 1985 m. sakė šiuo metu jau miręs Michailas Gorbačiovas: „Abi šalys ir jų lyderiai buvo tokie išmintingi ir drąsūs, kad priimtų kelis labai svarbius sprendimus. Šiuo požiūriu istorija yra labai įdomi – kai stengiesi iš jos ko nors pasimokyti.“
Deja, šiais laikais tik nedaugelis lyderių stengiasi pasimokyti iš istorijos. Anot XIX a. Rusijos istoriko Vasilijaus Kliučevskio, atrodo, šiuolaikiniai lyderiai yra labiau linkę laukti, kol istorija mus nubaus už neišmoktas pamokas. Ir tai ypač akivaizdu Putino Kremliuje.
Nuoskaudos, kurios buvo juntamos prieš Rusijai įsiveržiant į Ukrainą, yra panašios į tas, kurios paskatino Chruščiovą apsispręsti dislokuoti branduolinius ginklus Kuboje – JAV vadovaujama NATO kėsinasi į tai, ką Kremlius laiko savo įtakos sfera, ir apsupa Rusiją savo ginklų sistemomis. Ir lygiai taip pat, kaip Chruščiovas nepakankamai įvertino Kennedy, panašu, kad Putinas nepakankamai įvertino JAV prezidento Joe Bideno ryžto padėti Ukrainai.
Čia jų panašumai ir baigiasi. Užuot peržiūrėjęs savo strategiją, kad būtų išvengta nelaimės, kaip tai padarė Chruščiovas, Putinas tik dar aktyviau svaidosi grasinimais, kurie nustelbia kartkartėmis pasigirstančius Kremliaus patikinimus, kad jis neplanuoja panaudoti branduolinių ginklų.
Be to, jei Chruščiovas ir Kennedy niekada neįžeidinėjo vienas kito asmeniškai (nors ir sakė aistringas kalbas), dabar abi pusės nė nesistengia kaip nors riboti savo retorikos. Putinas apkaltino Vakarus visomis įmanomomis nuodėmėmis, netgi „tikru satanizmu“. Savo ruožtu, Bidenas aktyviai pasisako už tai, kad režimas Rusijoje turi pasikeisti, o ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis ragina Ukrainą laimėti mūšio lauke.
Skirtingai nuo situacijos 1962 metais, atrodo, kad dabar nėra neoficialaus diplomatų bendravimo. Visos galimybės pragmatiškoms diskusijoms – tiek viešoms, tiek visoms kitoms – buvo sunaikintos ir tai dar viena neišmokta Kubos raketų krizės pamoka.
Žinoma, Bidenas kol kas vengia pakliūti į spąstus ir pats pradėti grasinti branduoliniu ginklu. Vietoje to, jis pabrėžia, kaip tai pavojinga ir įspėja, kad jei Putinas Ukrainoje panaudos taktinį branduolinį ginklą, pasaulio laukia Armagedonas.
Putinas ėmė eskaluoti situaciją kaltindamas ukrainiečius planais panaudoti vadinamąją „nešvarią“ radioaktyvią bombą, o pati Rusija savo tradiciniais ginklais metodiškai taikosi į Ukrainos civilius ir civilinę infrastruktūrą. Atsižvelgiant į šią akivaizdžią gudrybę, neturime jokių priežasčių manyti, kad Putinui nekyla klausimų dėl branduolinio išpuolio.
O Chruščiovui tokių klausimų kilo. 1962 m. spalio 27 dieną, vadinamąjį juodąjį šeštadienį, nepaklusus Chruščiovo įsakymui, virš Kubos buvo pašautas amerikiečių žvalgybinis lėktuvas U-2. Kubos vadovas Fidelis Castro reikalavo, kad Chruščiovas iš karto smogtų branduoline raketa JAV, taip neleisdamas užpulti Kubos – jis neabejojo, kad tai neišvengiama.
Žinoma, Chruščiovas nepaisė Castro raginimų; nereagavo jis ir tada, kai vėliau tą pačią dieną kitas U-2 per klaidą trumpam įskrido į Sovietų Sąjungos oro erdvę. Vietoje to, jis išmoko labai svarbią pamoką – kai kalbama apie branduolinius ginklus, net nedideli incidentai gali turėti siaubingų pasekmių. O kai padėtis yra įtempta, toks rezultatas tampa beveik neišvengiamas. Tai jį paskatino ieškoti išeities iš tos krizės.
Kai 1964 m. Chruščiovas buvo nušalintas, kolegos iš politinio biuro jį apkaltino, kad dėl jo Sovietų Sąjunga pasirodė silpna, nes iš Kubos išvežė savo raketas. Tačiau jam pakako išminties nepradėti apokaliptinio karo tik tam, kad išsaugotų reputaciją. Geriau derėtis dėl sprendimo, kuris bus naudingas pamatiniams SSRS interesams, taip pat ir siekiant apsaugoti sąjungininkę, pašalinant masinio naikinimo JAV ginklus iš Turkijos ir pradedant diskusiją dėl branduolinio nusiginklavimo. Putinas tokios išminties nepademonstravo.
Tikriausiai neturėtų stebinti, kad Kremlius nieko nepasimokė iš 1962 metų įvykių. Chruščiovas buvo tikras politikas. Putinas buvo ir visada bus vidutinio rango KGB agentas.
Komentaro autorė - Nina L. Chruščiova, Niujorko „The New School“ universiteto tarptautinių reikalų profesorė
Autoriaus teisės. „Project Syndicate“, 2022
