Žaliosios strategijos – ne dėl varnelės
Lietuva siekia, kad iki 2030 m. bent pusė elektros šalyje būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių, o 2050 m. – 100%. Tam jau yra planuojamas jūrinio vėjo jėgainių parkas, kuris turėtų pradėti veikti 2028 m.
Smagu, kad jau dabar pasirodžiusiuose reikalavimuose jūrinio vėjo jėgainių vystytojams yra dėmesys netaršioms transporto priemonėms. Tačiau Energetikos ministerija nurodo, kad „patvirtintais reikalavimais numatytas skatinimas jūrinio vėjo elektrinių parko statybų metu pasirinkti ekologiškas transporto priemones.“
Skatinimas, nors tam tikrą efektą ir gali duoti, dar nėra reikalavimas. Šiuo atveju vystytojai turės suderinti planą, kad statydami vėjo jėgainių parką, terštų kuo mažiau, nes kitaip turės sumokėti už taršą. Tačiau itin dažna problema žaliosiose strategijose būna ta, kad jos dažnai būna rekomendacinio pobūdžio, bijoma prisiimti visą atsakomybę.
Klimatologai teigia: jeigu strategijoje nurodoma tik kad „stengsimės“ , „bandysime“ , „sieksime“ , tokia žalumo strategija neturi jokios reikšmės ir yra tik komunikacinis ekomanipuliavimas. Strategijoje pirmiausia turi būti aiškios priemonės ir veiksmų planas, kas bus daroma, konkretūs terminai ir nusimatomas finansavimas. Visgi, ekologiški sprendimai kainuoja, tad, nenumačius tam investicijų, strategija pasmerkta žlugti.
Kitas dalykas – terminas. Numatoma, kad jūrinio vėjo parkas pradės veikti 2028 m., o kaip gyvensime iki tol? Nesinori, kad Lietuvos verslai tik lauktų tos datos kaip stebuklingo išsigelbėjimo – štai tada būsime mažiau taršūs, o dabar jau kaip nors.
Dabartinė energetikos krizė parodė, kad galimybių būti tvaresniam verslui yra. Štai prekybos centrai sumažino apšvietimą prekybos salėse, minimizavo nebūtiną apšvietimą parduotuvių teritorijoje, visur naudojamos tik LED lempos, atsakingiau naudojamos kondicionavimo ir vėdinimo sistemos. Tenka pripažinti – ko nepadarė socialinė atsakomybė, padarė šoktelėjusios elektros kainos.
Gerai paieškojus galima rasti dar daugiau priemonių. Štai tiekimo grandinės yra vienas taršiausių elementų versle. Mes giriamės naujausiu ir moderniausiu vilkikų parku, bet pamirštame, kad šie mažiau taršūs vilkikai daugiausia važinėja Vakarų Europoje, o ne mūsų keliais. Vadinasi, visą taršą pasiliekame Lietuvoje, švarindami orą kitur.
Gal nereikia laukti, kol 2024 m. Lietuvoje, kaip žada Susisiekimo ministerija, bus įrengta pirmoji vandenilio stotelė? Alternatyvių degalų yra jau šiandien, pavyzdžiui, HVO. Suprantama, viskas turi verslui apsimokėti. Tad gaila, kad nesusipratimas įvyko ir su e.tolling sistema, jos įgyvendinimas nukeltas dar metams. Juk tikslingai sureguliavus tarifus, ji galėtų būti skatinamoji priemonė vietos vežėjams rinktis mažiau taršias transporto priemones.
Gal įsisukime ir tas LED lemputes dabar, o ne kaip Klaipėdos uostas savo žaliojoje strategijoje nurodo jas pilnai pradėsiąs naudoti 2030 m. Po to, kai buvo pristatyta ši uosto strategija, Justas Kažys, Vilniaus universiteto klimatologas, vertino, kad ji skamba labai deklaratyviai ir yra labiau komunikacinė priemonė.
„Tokie planai dabar privalomi kiekvienai didesnei įmonei, į kurią gali besti pirštu, jog turi. Tačiau, neužsitikrinęs finansavimo iš anksto, uostas vėliau gali lengvai pasakyti, kad nebuvo pinigų, todėl neįgyvendinome“, – komentavo koncepciją J. Kažys.
VŽ nuomone, verslas tikrai turi puikių galimybių būti ambicingesnis ir tapti lyderiu, mažindamas poveikį aplinkai. Gal tada ne tik gamtą, bet ir meną išsaugosime, nes nebereikės aktyvistams apdrėbti maistu niekuo čia dėtų Vincento van Gogho „Saulėgrąžų“ ar Leonardo da Vinci „Monos Lizos“.
