Tarp perdegimo ir ramaus roboto
Nereikia daug sociologinių tyrimų ir apklausų. Didžioji dalis tartų, kad ne robotai, ne išmaniosios staklės ar iki smulkmenų sustyguoti darbo procesai atneša sėkmę, o „darnus kolektyvas“.
Taip sakytų, bet ne visuomet būtų nuoširdūs. Vienas iš Lietuvos verslo vizionierių Bronislovas Lubys yra tarstelėjęs, kad daugelį procesų reikia automatizuoti, nes kranai neserga (tik kartais reikia remontuoti), neina vaikų priežiūros atostogų ir nekelia nereikalingų padūsavimų prašydami padidinti atlyginimą. Galbūt kiek netiksliai perfrazuota mintis, bet esmė aiški – robotas nesiskundžia, o dirba darbą ir be papildomų įtampų atneša pridėtinės naudos akcininkams.
Negalima lyginti pramonės įmonių su IT bendrovėmis, kur kranai nelabai ką gali padaryti, bet besikeičiančius procesus reikia įvertinti. Naujausiame žurnalo „Verslo klasė“ numeryje yra įdomus Tomo Prūso, Lietuvos inžinerijos ir technologijų pramonės asociacijos „Linpra“ prezidento, pastebėjimas, kad „visų žinomų robotų gamintojų programinė įranga yra kvaila, labai menkai savaime besimokanti, skirta dideliems serijiniams darbams programuoti ir atlikti“.
Jis priduria, kad Lietuvoje nėra stambių įmonių, kurios gamintų didelėmis serijomis, ir robotizavimas atsiremia į brangų programavimą, o kai atostogauja programuotojas, kurių dažnoje įmonėje yra vienas, gali sustoti visas gamybos procesas. Taigi vėl kyla diskusija – kas yra vertingesnis, robotas ar žmogus?
Jei atsakymas būtų paprastas, turbūt žmogiškųjų resursų specialistų paklausa sumažėtų, nereikėtų ir konferencijų, kuriose įvairūs guru kalba apie darbuotojų „įsitraukimą“ ir Maslow poreikių piramidę. Galbūt biuruose niekas nepirktų stalo teniso stalų ar kavos aparatų, kad darbuotojai rastų laiko atsipalaiduoti. Viskas priklauso nuo bendrovės darbo kultūros ir veiklos specifikos.
Pavyzdžiui, Algimantas Markauskas, vieno Lietuvos verslo deimantų „Thermo Fisher Scientific Baltics“ generalinis vadovas, yra sakęs, kad darbuotojus turi motyvuoti veiklos prasmė, o ne koks bilijardo stalas. Kiti samdo žmones, kurių pagrindinis tikslas – sukurti kūrybinę atmosferą biure.
Visgi perdegimas darbe tampa vis dažnesnis reiškinys. 2019 m. Pasaulio sveikatos organizacija perdegimo sindromą įtraukė į tarptautinę ligų klasifikaciją.
Perdegimas yra nuolatinis, ilgas buvimas streso būsenoje. Perdegimo sindromui būdingi požymiai: fizinis išsekimas, prarastas entuziazmas, emocinis atsiribojimas, cinizmas, negatyvumas darbe, sumažėjęs našumas, bejėgiškumo pojūtis, negebėjimas užduočių atlikti nustatytu laiku, nuotaikų svyravimas, dirglumas, pyktis, liūdesys, nemiga, fiziniai simptomai.
Darbe perdegimas gali atsirasti dėl monotonijos, aiškių tikslų ar ateities perspektyvų nebuvimo, pernelyg aukštų reikalavimų, negebėjimo pasidžiaugti pasiektu rezultatu.
Galima būtų į tai numoti ranka, nes darbe darbus reikia dirbti, o ne pramogauti, tik Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, išlaidos, susijusios su darbuotojų perdegimu, kasmet siekia apie 300 mlrd. Eur.
2021 m. „Forbes“ atliktos apklausos duomenimis, perdegimo sindromą patiriančių darbuotojų skaičius auga. 2020 m. prieš COVID-19 pandemiją perdegimą patiriančių darbuotojų buvo 43%, 2021 m. šis rodiklis pakilo iki 52%.
Darbo rinkos specialistai darbdaviams rekomenduoja lanksčiai taikyti galimybę dirbti nuotoliu, nustatyti oficialias ribas, kad darbuotojai nesijaustų, jog jie turi būti „visada pasiekiami“.
Sudaryti galimybę darbuotojams koreguoti savo darbo krūvį, kad jie galėtų atlikti vaikų priežiūros pareigas.
Veiklą vertinti pagal rezultatus, o ne pagal tai, kur ar kiek valandų darbuotojai dirba. Ilgos darbo valandos neturėtų būti darbo rezultatų vertinimo kriterijus.
VŽ nuomone, nėra stebuklingo kurpalio: vieniems didesnės naudos atneša ramūs robotai, kitiems – kūrybingi žmonės, bet apie tai, kuri svarstyklių pusė lemia sėkmę, įmonės vadovams verta kartas nuo karto pagalvoti.
