G. Kolodko. Globalizacija – negrįžtamas procesas

Globalizacijos veidas nuo savo pirmųjų metų smarkiai pasikeitė. Ekonominė ir politinė globalizacija iš pradžių žengė koja kojon, tačiau netrukus į priekį įsiveržė ekonominė globalizacija. Dabar gyvename globalizuotoje ekonomikoje, bet neturime veiksmingos pasaulinio valdymo sistemos. Kaip atrodo integruota ekonomika su pažangiais politikos koordinavimo mechanizmais, matome pažvelgę į Europos Sąjungą. Tačiau institucijos, kurios turėjo tuo užsiimti pasauliniu mastu, – pavyzdžiui, Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Pasaulio prekybos organizacija, Tarptautinė darbo organizacija ir Pasaulio sveikatos organizacija, – stokoja tinkamų priemonių ekonominei politikai koordinuoti.

Todėl takoskyra tarp politinės ir ekonominės globalizacijos ne tik auga, bet ir pastaruoju metu ima atrodyti kaip priešprieša. Regis, daugelyje šalių reiškiama politinė „globalizmo“ kritika suardys trijų dešimtmečių ekonominę integraciją.

Tačiau ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Tiesa, politinė globalizacija traukiasi, varoma COVID-19 pandemijos, naujojo šaltojo karo tarp JAV ir Kinijos ir karo Ukrainoje, paskatinusio taikyti griežtas sankcijas Rusijai. Taip pat tiesa, kad šie sukrėtimai rimtai sutrikdė ekonomiką: jie apsunkino gamybą ir prekių bei paslaugų paskirstymą, kliudė technologijų perdavimui, buvo išbandymas tarptautinei finansinei tvarkai ir susilpnino daugiašalį bendradarbiavimą.

Negana to, viešoji nuomonė darosi vis nepalankesnė globalizacijai, kurią daugelis klaidingai kaltina dėl spartėjančios infliacijos, gilėjančios pajamų nelygybės ir panašių tendencijų. Tai ne kartą paskatino politikos formuotojus pragmatizmą iškeisti į populizmą ir protekcionizmą – didžiuosius pasaulinio ekonominio atvirumo priešininkus.

Tačiau politikai, žiniasklaidai komentuojantys specialistai ir ekonomistai gerokai paskubėjo prognozuodami globalizacijos galą. Iš tiesų, ekonominė globalizacija pagreitį prarado tik laikinai. Nors ir netobula, globalizacija palaiko ekonominį augimą, pavyzdžiui, įgalindama prekybą tarp šalių, kuri leidžia gamintojams pasinaudoti masto ekonomija. Pastarojo meto sukrėtimai pertempė, o ne pasmerkė, pasaulines tiekimo grandines.

Taip pat tarpvalstybinis kapitalo judėjimas, įskaitant netiesiogines ir tiesiogines investicijas, palaiko efektyvumą, leisdamas ištekliams pasiekti tas vietas, kuriose jie gali būti pelningiau panaudojami. Nors pandemija ir karas Ukrainoje veikia šiuos srautus, pasaulis pakankamai didelis, kad sugertų likvidžias santaupas. Kapitalo perteklius vienur greitai bus panaudotas kitur.

Be to, nepaisant tariamo visuomenės požiūrio į globalizaciją pasikeitimo, ją palaikantys ryšiai, pavyzdžiui, turizmas ir sportas, niekur nedingo. Nors šios sferos patiria sunkumų, negęstantis žmonių noras keliauti ir bendrauti toliau skatins paklausą ir augimą.

Kad ir kaip žiūrėsi, ekonominė globalizacija yra neapgręžiama. Po šio neramaus laikotarpio (ir prisitaikyti reikalingų sudėtingų socialinių, kultūrinių, demografinių ir technologinių pakitimų) galiausiai nugalės didesnis atvirumas. Tačiau šis procesas nejudės į priekį, kol politinė globalizacija vilksis iš paskos.

Dabar pasauliui kyla grėsmė skilti į du atskirus blokus: vieną, vedamą JAV ir ES, ir kitą, dominuojamą Kinijos ir Rusijos. „The Economist Intelligence Unit“ prognozuoja, kad šie blokai „įsitvirtins geopolitiniame žemėlapyje ir taikys ekonominius ir karinius svertus jokiai pusei nepriklausančioms šalims pritraukti“.

Net jei tokia perskyra įvyktų, konfrontacijos galima išvengti. Abi grupės gali varžytis ir bendradarbiauti taikiai, nesiimdamos „karinių svertų“ (kuriuos šiaip ar taip galima padaryti beverčiais tinkamai naudojantis ekonominiais svertais). Svarbiausia įdiegti veiksmingesnę politinės globalizacijos atmainą.

Čia ES vaidmuo bus ypač svarbus; ji neturi stoti kurion nors pusėn Kinijos ir Amerikos varžybose, ji gali būti centrinė figūra abiejuose blokuose. Savo ruožtu Kinija turėtų pasinaudoti galimybe sustiprinti savo tarptautinę padėtį.

Rusijos statusas dėl žiaurios agresijos prieš Ukrainą reikšmingai sumenks. Vis dėlto šalies nereikėtų atriboti nuo pasaulinių ekonominių mainų; Rusija paprasčiausiai per didelė, kad galėtum ją ignoruoti ar juo labiau visiškai „atmesti“. O Afrikos šalys ir Indija taps vis svarbesnės pasauliniame geopolitiniame žaidime.

Visa tai veda į neišvengiamą būsimos politinės globalizacijos bruožą – daugiapoliškumą. Jei ateinantys viršūnių susitikimai – nuo G20 viršūnių susitikimo Balyje (Indonezijoje) iki Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijos Šarm aš Šeiche (Egipte) – bus sėkmingi, dalyviai privalės susitaikyti, kad dienos, kai viena ar dvi jėgos galėjo primesti savo valią likusioms, baigėsi.

Regioninės iniciatyvos, tokios kaip Regioninė išsami ekonominė partnerystė ir Indijos ir Ramiojo vandenynų šalių gerovės ekonominė sistema, taip pat gali sudaryti politinį karkasą ekonominei globalizacijai. Verslas – natūralus ekonominės globalizacijos sąjungininkas, vadinasi, ir politinės deglobalizacijos priešas, – turėtų labiau stengtis palaikyti šiuos procesus.

Negalima leisti, kad trumparegiškos politikos viršenybė prieš ekonominį pragmatizmą užsitęstų. Žmonijai nepaliaujamai tenkančius iššūkius galima suvaldyti, bet tik apsišvietusia politine lyderyste, galinčia suformuluoti reikiamą strateginę viziją ekonominei globalizacijai paremti ir socialinei bei ekologinei pusiausvyrai pasiekti.

Komentaro autorius – Grzegorzas Kolodko, Kozminskio universiteto ekonomikos profesorius 

Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.