R. Vilpišauskas. Ar tinkamas metas valstybės tarnybos reformai?
Vieni tada jau ieško kaltųjų Europos Komisijos biurokratijoje, tinkamai neapgalvojusioje liberalizavimo principų ar elektros biržos modelio, kiti, kaip paprastai, aiškinasi, kam visa tai gali būti naudinga. Tai, jog elektros kainos pakilo dėl su reforma nesusijusių priežasčių – pirmiausia dėl Rusijos manipuliacijos gamtinių dujų tiekimu, nepalankių oro sąlygų ar kitų išorės veiksnių – lieka viešos diskusijos paraštėse.
Atrodo, kad panašiai gali atsitikti ir su viena iš svarbiausių šios vyriausybės parengtų reformų – valstybės tarnybos pertvarka. Ją numatančių teisės aktų paketas jau parengtas ir teikiamas svarstyti Seimui ką tik prasidėjusioje rudens sesijoje. Ekspertų bendruomenėje jau seniai sutariama dėl poreikio pertvarkyti valstybės tarnyboje taikomus įdarbinimo, užduočių formulavimo, motyvavimo, vadovavimo ir, žinoma, finansinio atlygio principus.
Vien tai, kad jau senokai yra sudėtinga sudominti kvalifikuotus ir motyvuotus žmones ateiti dirbti valstybės tarnyboje arba atėjus į ją išlaikyti motyvaciją dirbti joje ilgiau ir matyti šiame darbe prasmę, rodo, kad kažkas šioje sistemoje nebeveikia. Reformos rėmėjai dar pateikia ir anksčiau įgyvendintą valstybės valdomų įmonių pertvarką, kaip sektiną pavyzdį, kuris rodo, jog įmanoma ir viešajame sektoriuje tinkamai motyvuoti žmones siekti reikiamų rezultatų. Pertvarkos principai ne kartą aptarti įvairiuose formatuose ir su verslo atstovais bei kitomis visuomenės grupėmis.
Tačiau artėjant Vyriausybės parengtų siūlymų svarstymui Seime viešose diskusijose daugiausia dėmesio susilaukė planuojamas Seimo narių atlyginimų didinimas. Vieni pasisako už jį, nes tiki, jog taip išaugs paskatos į nacionalinę politiką eiti kvalifikuotiems žmonėms ir gerės Seimo darbo kokybė. Kiti piktinasi, kaip dabar, kai šitaip viskas brangsta ir daugeliui žmonių tampa sudėtinga susimokėti už svarbiausias prekes bei paslaugas, kažkas išdrįsta siūlyti didinti atlyginimus Seimo nariams, kurie ir taip gerai gyvena arba padidinus juos gyvens „kaip karaliai“. Kritikai kelia klausimą, ar tikrai dabar tam tinkamas metas.
Didelės infliacijos ir energetinės krizės sąlygomis tokios reformos svarstymas iš tiesų gali tapti toksiniu užtaisu, sugriausiančiu beveik pusę kadencijos rengtą reformą. Kita vertus, politikų (teisėjų, valstybės tarnautojų) atlyginimų klausimas yra vienas iš rinkėjams įdomiausių ir politiškai jautriausių klausimų bet kokiu metu. Ir tiek reformuojamų institucijų viduje, tiek opozicijoje ar visuomenėje bus nerimaujančių, neįsigilinusių ar tiesiog iš principo nepatenkintų net ir tada, kai teikiami pagrįsti pertvarkos pasiūlymai. Perfrazuojant vieną posakį, nėra netinkamo meto pertvarkoms, kuriomis siekiama prisitaikyti prie pakitusio pasaulio, yra tik netinkamai pristatomi reformų siūlymai ir nepakankamai dirbama, telkiant paramą jiems.
Pertvarkos iniciatoriams bus nelengva parodyti, kad siūlymas kelti politikų, teisėjų ir valstybės tarnyboje dirbančių vadovų atlyginimus yra tik dalis viso paketo, kurio galutinę naudą turėtų gauti didžioji Lietuvos visuomenės dalis. Kaip rodo panašių reformų įgyvendinimo patirtis kitose šalyse, labai svarbu, kad tinkamai būtų komunikuojama ir reformos nauda, ir jos nevykdymo kaina, svarbi lyderystė, telkiant sprendimų priėmėjų ir pagrindinių suinteresuotų grupių paramą jai, pačios valdančiosios koalicijos tvirtas sutarimas ir reikiamų finansinių išteklių tam numatymas. Nepamirškim, kad ir tai, kaip šiuo metu valdoma energetinių išteklių ir pragyvenimo išlaidų krizė Lietuvoje, didele dalimi priklauso nuo to, kokią valstybės tarnybą turime. Jei netenkina krizės valdymas, verta pagalvoti, ar siūloma pertvarka nesukurtų sąlygų su tokiomis krizėmis ateityje tvarkytis efektyviau.
Komentaro autorius - Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius
