Kremliuje virtas jovalas – nei žodis, nei laisvė

Kai kurių Lietuvos knygynų lentynose puikuojasi literatūra apsimetusi rašliava, kurios kitaip kaip paskviliais, iškraipančiais istoriją, nepavadinsi. Rusijos vykdomo karo Ukrainoje fone iš tokių pseudoknygų liejasi ne tik melas (kas seniai nestebina), bet ir kurstoma neapykanta. Pirmiausia – ukrainiečiams. Tiems, kurie kasdien lieja kraują gindami savo žemę nuo grobuoniškų atėjūnų.

Putlerio klapčiukų „istorikų“ bei įvairaus plauko propagandistų traukiama dainelė nesikeičia – esą Kyjivo Rusios nebuvo, ukrainiečių tautos nėra, Kyjivą įkūrė rusai ir pan. 

Tie „įkūrėjai“ vakar „pasveikino“ Ukrainos sostinę, mininčią Valstybingumo ir Kyjivo Rusios krikšto dieną, apšaudydami ją raketomis.  

„Rusai gali pavogti mūsų šaldytuvus, bet ne mūsų istoriją. Kai Kyjivas jau buvo kultūros sostinė, Maskva buvo pelkė. Ja ji liko ir dabar“, – teigė vakar Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio patarėjas Mychailo Podoliakas.

Ir dar reikėtų pridurti, kad būtent ta pelkė iš Kyjivo Rusios gavo dovanų – šalies pavadinimą. Ir kad rusėnai ir rusai – toli gražu ne tas pats. 

Prokremliškose knygose, kurstančiose neapykantą ir Ukrainos genocidą, yra vietos ir Baltijos valstybėms – melo pelkėse besimurkdantys „istorikai“ neigia ir Baltijos šalių valstybingumą.

Nenuostabu – propagandinė dirva purenama ten, kur Kremliaus meška tiesia savo nagus. Kažkiek nuo isteriškos propagandos apsigynėme uždrausdami rusiškus TV kanalus, iš kurių sklinda visokių solovjovų, kiseliovų bei panašios šutvės blėniai. Vargais negalais atsikratėme ir vadinamųjų artistų, kurie veržėsi į Lietuvą šlovinti sovietijos ir jos besiilginčio caro.

Tiesa, Kultūros ministerija tuomet mėgino „nusiplauti rankas“, aiškindama, kad tai – tik privatus verslas, kad ji negalinti ten kištis ir pan.

Dabar, kai knygynų lentynose Lietuvoje puikuojasi agresyvios šalies propagandos instrumentu paversta rašliava, ta pati ministerija vėl kelia rankas: esą šiuo atveju žodžio laisvė negali būti draudžiama, piliečiai yra sąmoningi ir gali patys atsirinkti.

Galbūt sąmoningi ir gali atsirinkti. Tik naivu manyti, kad visi in corpore piliečiai tokie ir yra: zombiais tampama ne tik Rusijoje. Ne kartą ir ne du pas mus teko girdėti, kad „ukrainiečiai patys prisiprašė“, kad „vladimirovičius yra padorus žmogus“ ir pan. Ir taip kalba ne tik kokios nors senutės, ant suoliuko lukštenančios saulėgrąžas, – panašūs ir dar agresyvesni teiginiai liejasi ir iš jaunosios kartos atstovų lūpų – pakanka pasidairyti ir socialiniuose tinkluose. Aišku, galima manyti ir guostis, kad tai daugiausia troliai, kad dar kiti – apgauti / nupirkti ir pan.

Jie „atsirinko“. O laisvai platinama prokremliška rašliava tik dabar labiau pagilins jų „žinias“. Ir dar draugus pakvies, nes Kremlius įnirtingai ir atkakliai toliau manipuliuoja minkštosios galios svertais, naudojamais hibridiniame kare. Tai gal ir toliau leidžiam kritiško mąstymo neišsiugdžiusiems piliečiams nardyti „zombių universitetų“ minčių platybėse?   

„Tos knygos yra savotiškas vėlesnių žinučių, kurios retransliuojamos Rusijos valstybiniuose kanaluose, Rusijos televizinių propagandistų ir pan., pagrindas. Jeigu pasižiūrėtume į to paties Cholmogorovo knygas apie Baltijos regioną, kaip neigiamas mūsų egzistavimas, mes pamatytume, kad tai vėliau tampa savotiškais politiniais naratyvais televizinėse laidose ar politikų kalbose“, – LRT „Dienos temoje“ aiškino politologas, dezinformacijos ekspertas Nerijus Maliukevičius.

„Deja, bet dalies visuomenės mes niekada neišmokysime kritinio mąstymo ne dėl to, kad aš juos laikyčiau nevisaverčiais ar kvailiais, tiesiog jiems tai neįdomu. Žmonės gyvena savo informacijos burbuluose, jie nesigilina. Jeigu matoma knygoje, kad Kyjivo nebuvo, 50% visuomenės garantuotai nežino Ukrainos istorijos, bent jau bendrais bruožais, kad buvo LDK, kad buvo Kyjivo Rusia, o tokius dalykus kaip Holodomoras, kur vyko Ukrainos žudymas sovietų rankomis, apskritai mažai kas žino. Turime nukirsti bet kokias priešiškos veiklos galimybes ir neleisti joms sudygti“, – toje pačioje laidoje teigė viešųjų ryšių specialistas Kęstutis Gečas.

Prasidėjus Rusijos karinei agresijai Ukrainoje, sąmoningi Lietuvos verslininkai nutraukė bet kokius ryšius su rusais. Iš parduotuvių išnyko rusiškos prekės, vaistinės atsisakė rusiškų preparatų ir pan. Aišku, kad kokia nors tinktūra ir vaistažolių sirupas žalos nepadarys – tiesiog taip mūsų šalies verslas pademonstravo aukštos moralės principus ir solidarumą su Ukraina. Ko nepasakysi apie prokremlišką spausdintą šlamštą platinančius prekeivius, nors būtent toks „verslas“ barsto žalos sėklas. Apie tai turėtų pagalvoti ir Kultūros ministerija, ir už šalies saugumą (ir informacinį) atsakingos institucijos.

„Beje, knygų deginti nereikia: sukraukime į vagoną, prikabinkime prie lokomotyvo, einančio tranzitu iš Kaliningrado į rusiją, ir palydėkime į moskoviją, kur šitas knygas grafomanai ir rašo“, – savo „Facebook“ paskyroje pataria K Gečas. Ko gero, į talką ilgai kviesti nereikėtų.

VŽ nuomone, kai biznis yra biznis, kai nėra kritinio mąstymo, kai trumparegiškai žvelgiama į išorės grėsmes, gali atsitikti siaubingų dalykų. Karas irgi kai kam yra biznis, tai matome ir dabar, kai apsukrūs Putino klano vanagai pelnosi iš karinės pramonės apsukų.

Toli gražu ne visi dar yra visiškai atsparūs Rusijos minkštųjų galių bei pinigų kerams, naiviai manydami, kad „vienas kartas“ didelės žalos nedaro. Juolab kad netrukdomai galima susižerti kelias dešimtis sidabrinių... Bet penktoji kolona iš niekur neatsiranda, o brandinti jai pasitelkiama visa apimanti Kremliaus propaganda, visos ideologinės priemonės, kurias puikiausiai išmano ir ištobulino KGB mašina.