Tūkstantis prezidento dienų: krizė vijo krizę, ir pabaigos nematyti

Pavardykim: pandemija, požiūris į rinkimų rezultatus sufalsifikavusį Lukašenkos režimą, Minske sulaikytas keleivinis lėktuvas ir po to inspiruotas nelegalios migracijos antplūdis, Taivaniečių atstovybės atidarymas ir įtampa santykiuose su Kinija, didelis ekonominis neapibrėžtumas, staiga šovusi viršun infliacija, pagaliau – Rusijos invazija į Ukrainą, gigantiški iššūkiai nacionaliniam saugumui, įvairūs sankcijų Maskvai ir Minskui politikos aspektai, įskaitant ir baltarusiškų trąšų pervežimą bei Kaliningrado tranzitą.

Čia dar neišvardytos grynai vidinės politinės peripetijos, pirmiausia susijusios su prezidento banguotais santykiais su Sauliaus Skvernelio ir Ingridos Šimonytės Vyriausybėmis bei jas suformavusiomis valdančiosiomis daugumomis. Tarp tų klausimų – susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus problema, keliuko prie S. Skvernelio namų dilema, diskusijos, kas turėtų vykti į Briuselį prie bendro ES lyderių stalo, debatai vertybiniais klausimais, pavyzdžiui, dėl partnerystės ar požiūrio į Šeimų maršą, taip pat ir vakcinavimo proceso tempo įvertinimas, būdai kovoti su didele infliacija. Ir t. t., ir pan.

Žodžiu, per tūkstantį darbo dienų G. Nausėda susidūrė su ne viena krizine situacija. O ir jų pabaigos vis dar nematyti.

Politologai, vertindami prezidento veiklą, pastebi, kad šiomis sudėtingomis sąlygomis suklupimų išvengti jam nepavyko. Bet juos dažniausiai nulemdavo politinės patirties stoka.  

„Iki tol ne tik politikos, bet ir vadovavimo patirties neturintis G. Nausėda gana greitai susidūrė su politine realybe“, – komentare VŽ rašė politologas Ramūnas Vilpišauskas.

Jo nuomone, prezidento „noras auginti savo populiarumą viešai kritikuojant Vyriausybę dažnai nusverdavo polinkį bendradarbiauti“.

„Šis noras dar labiau sustiprėjo krizių metu, kurios tapo rimtu išbandymu prezidento politinei nuovokai bei nusiteikimui kryptingai ir aktyviai dirbti. Jis ne kartą buvo kritikuojamas už vėlavimą reaguoti, nenuoseklumą ir nuomonės keitimą“, – teigia politikos ekspertas.

[vz-poll-apklausa data-id="1" title="Kaip vertinate trejus Gitano Nausėdos prezidentavimo metus?"]

Tiesa, politologo Bernaro Ivanovo nuomone, šalies vadovo veikla vidaus politikoje yra gana apribota. Pasak jo, tokią situaciją lemia politinė sąranga, kai prezidentui suteikiamos labiau simbolinės, o ne realios veiklos funkcijos.

Nepadeda G. Nausėdai, anot politologo, ir tai, kad jis neturi partinio užnugario – su dabartiniais valdančiaisiais jis ne kartą surėmė ietis, o ir opozicija apie palaikymą prezidentui dažniausiai prabyla tik tuomet, kai nori paprieštarauti konservatorių ir liberalų daugumai.

Bet anot sociologų, valstybės vadovas yra vienodai vertinamas skirtingose gyventojų grupėse. Ir tas vertinimas yra gana palankus – su maždaug 60% reitingu jis išlaiko apklausų lyderio poziciją.

Vadinasi, vox populi lyg ir sutinka su nuomone, kad prezidentas daugiau mažiau susitvarko su iššūkiais.  

Nors iki kitų prezidento rinkimų liko dar bemaž dveji metai, jau pradedama svarstyti, kam savo simpatijas galėtų atiduoti rinkėjai. Tarp lyderių – ir G. Nausėda. Naujausios apklausos rodo, kad kol kas būtent jis turėtų daugiausia šansų dar kartą laimėti rinkimus.

VŽ nuomone, prezidentas savo veikloje neretai vadovaujasi noru stiprinti savo įtaką, galios žaidimais ir konkurencija, siekdamas populiarumo, bet dažniausiai nusveria vertybes ir nulemia prezidento nenuoseklumą. Kuo labiau artės kiti rinkimai, tuo, panašu, šie galios žaidimai gali tapti intensyvesni ir dar labiau trikdyti prezidento galimybes praktiškai įgyvendinti savo idėjas.

Pernelyg dažnai įsijausdamas į Vyriausybės kritiko vaidmenį, kaip pabrėžia ekspertai, prezidentas sumenkina savo galimybes būti skirtingų politinių jėgų ir visuomenės grupių telkėju. 

O būtent tokio prezidento vaidmens šiuo metu ypač reikalauja įtempta situacija. Ir būtent to laukia visuomenė.