R. Vilpišauskas. Treji prezidento Nausėdos metai
Praėjus kiek daugiau nei pusmečiui, prasidėjo COVID-19 pandemija ir nuo tada prezidentui Nausėdai teko dirbti vienos ar kelių vienu metu vykstančių krizių sąlygomis. Net įprastomis sąlygomis Lietuvos politinėje sistemoje svarbus prezidento bendradarbiavimas su Vyriausybe, ypač kai jis siekia daryti įtaką ne tik užsienio ir saugumo politikos srityse, bet ir ekonominiams bei socialiniams reikalams. Prezidentas Nausėda ėjo į rinkimus iškėlęs gerovės valstybės idėją, kurią reguliariai primindavo ir per pastaruosius trejus metus. Tačiau noras auginti savo populiarumą viešai kritikuojant Vyriausybę dažnai nusverdavo polinkį bendradarbiauti.
Šis noras dar labiau sustiprėjo krizių metu, kurios tapo rimtu išbandymu prezidento politinei nuovokai ir nusiteikimui kryptingai ir aktyviai dirbti. Jis ne kartą buvo kritikuojamas už vėlavimą reaguoti, nenuoseklumą ir nuomonės keitimą. Reikėtų ar nereikėtų bendrauti su A. Lukašenka, siekiant suvaldyti jo sukeltą nelegalių migrantų krizę, pritarti ar nepritarti Taivaniečių atstovybės tokiu pavadinimu atidarymui Vilniuje – tai tik pora nenuoseklios prezidento Nausėdos laikysenos pavyzdžių. Drauge reikia pripažinti, kad kartais nesusipratimai kildavo ir dėl valdančiųjų Seime, ypač TS-LKD bandymų perimti iniciatyvą iš prezidento užsienio ar Europos politikos srityse.
Tiesa, svarbiausiais strateginiais krizių valdymo ir užsienio politikos klausimais prezidentas sutaria su kitais svarbiausiais šalies politiniais veikėjais. Šis sutarimas buvo matomas reaguojant į Rusijos agresiją prieš Ukrainą – remiant Ukrainą, akcentuojant sankcijų Rusijai poreikį, didinant Lietuvos krašto apsaugos finansavimą. Tačiau kasdienėje politikoje kylančios įtampos ar nesusipratimai tarp Seimo valdančiųjų ir prezidento dėl taktinių sprendimų riboja Lietuvos veikimo tarptautinėje erdvėje efektyvumą.
Paradoksalu, kad daugiausia įtampų vidaus politikoje kyla tarp prezidento Nausėdos ir TS-LKD, nes, atrodytų, konservatyvias vertybes propaguojančiam prezidentui būtent ši partija turėtų būti ideologiškai artimiausia. Bet politikoje noras stiprinti savo įtaką, galios žaidimai ir konkurencija, siekiant populiarumo, neretai nusveria vertybes. Kuo labiau artės kiti rinkimai, tuo šie galios žaidimai taps intensyvesni ir gali dar labiau trikdyti prezidento galimybes praktiškai įgyvendinti savo idėjas. Tad nors neseniai skaitytame metiniame pranešime prezidentas deklaravo savo pareigą padėti dialogui tarp pozicijos ir opozicijos, dažnai įsijausdamas į Vyriausybės kritiko vaidmenį jis sumenkino savo galimybes būti skirtingų politinių jėgų ir visuomenės grupių telkėju.
Pati Lietuvos Konstitucija užprogramuoja konfliktą tarp skirtingų prezidento vaidmenų – atsvaros valdančiajai daugumai Seime bei nepartinio telkiančio politikos veikėjo. Norint tinkamai suderinti šiuos du vaidmenis reikalinga solidi patirtis ir lyderystės įgūdžiai – nors trejų metų patirtis yra vertinga, tačiau lyderystės gebėjimų prezidentui Nausėdai vis dar trūksta.
Beje, jei prezidentas Nausėda sieks perrinkimo – o kol kas nematyti požymių, kad jis apie tai negalvotų – jam bus sunkiau nei prieš trejus metus susieti save su prezidentu Valdu Adamkumi. Per šiuos kelerius metus tapo aišku, kad vertybine prasme šie du prezidentai smarkiai skiriasi. Tad reikės naujų idėjų, kaip pasiekti Lietuvos rinkėjus, nes vien savęs priešpriešinti konservatoriams gali neužtekti.
Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius
