Putinas „pasistengė“ NATO labui

Vienu iš svarbiausių aukščiausiojo lygio susitikimo rezultatų įvardijamas susitarimas dėl naujos NATO strateginės koncepcijos, kurioje teigiama, kad Rusija „kelia didžiausią ir tiesioginę grėsmę sąjungininkių saugumui ir taikai bei stabilumui euroatlantinėje erdvėje“. Iki šiol buvusiuose dokumentuose vartotas „partnerystės“ terminas.

Vien pats NATO suvokimas, kad taikos metas baigėsi, kad Rusija tapo realia karine grėsme, o Aljanso naujoje strateginėje koncepcijoje pirmą kartą per tris dešimtmečius pasirodęs sakinys, jog „negalime atmesti atakos prieš sąjungininkų suverenumą ir teritorinį vientisumą“, rodo, kad „Rusijos grėsmė“ jau nebėra vien pavienių šalių, tokių kaip Lietuva, nuolat keliamas klausimas – tai pripažįsta visos 30 NATO narių. 

Malonia staigmena ir didžiuliu NATO laimėjimu tapo atvertos durys Švedijos ir Suomijos narystei Aljanso „klube“. Joe Bidenas, JAV prezidentas, taikliai pastebėjo: „Rusija tikėjosi Europos „Finlandizacijos“, o gavo Europos „NATOfikaciją“. Būtent šito Putinas labiausiai ir nenorėjo ir būtent to labiausiai reikia Europai, užtikrinant jos saugumą.“ Naujos Aljanso narės reikšmingai sustiprins Baltijos šalių gynybą.

„Sąjungininkai įsipareigojo mūsų rytiniame flange dislokuoti papildomas tvirtas, vietoje esančias ir kovai pasirengusias pajėgas, kurios, kada ir kur to reikia, bus padidintos nuo esamų kovinių grupių iki brigados dydžio dalinių ir turės patikimą, greitai pasiekiamą pastiprinimą, iš anksto dislokuotą įrangą bei sustiprintą vadovavimą ir kontrolę“, – rašoma patvirtintoje NATO viršūnių susitikimo deklaracijoje.

Lietuvos atstovai sako keliantys tikslą, kad Vokietijos brigada mūsų šalyje galop būtų dislokuota visa apimtimi, o tai būtų įmanoma padaryti maždaug 2027 m. 

Išgirdus tokį terminą, pirminė euforija kiek atslūgo – viešumoje pasirodė ironiški komentarai apie „popierines pajėgas“, „nuotolinę gynybą“ ir pan. Nes penkeri metai, turint pašonėje tokį agresyvų, svetimų žemių besigviešiantį kaimyną, – nemažas laikas.  

Tačiau to laiko reikia, jei ruošiamės priimti didesnes sąjungininkų pajėgas, juolab kad esminių darbų, kad Lietuvoje turėtume brigadą, imtasi tik dabar. Todėl procesas ir užims nemažai laiko – reikia kareivinių, poligonų, amunicijos ir kuro sandėlių, iš anksto dislokuotos įrangos ir, aišku, papildomų investicijų. Ko gero, reikės aktyviau kontaktuoti su Vokietija, daugiau iniciatyvos rodyti patiems, nes NATO viršūnių susitikimo deklaracijoje netgi gana aptakiai konstatuota, kad kovinės grupės bus padidintos iki brigados dydžio vienetų ten, „kur ir kada reikės“.

Laikas yra esminis veiksnys, kiek ilgai šalis savomis pajėgomis galėtų atsilaikyti prieš užpuolikus. Tą rodo ir karas Ukrainoje, kuri, paneigusi visas prognozes, jau penktą mėnesį didvyriškai kaunasi su kur kas didesnėmis rusų agresorių pajėgomis. Valia priešintis, gebėjimai išnaudoti turimas priemones ir savalaikė, kritinė sąjungininkų parama yra labai svarbūs veiksniai.

Rusija Ukrainoje stipriai gauna į kaulus. Išsilaižyti žaizdas, atkurti esamas pajėgas bent į buvusį lygį prireiks laiko. Tačiau nereikia turėti iliuzijų, kad tai truks dešimtmečius – kol soste sėdi Putleris su iš karo mašinos maitinančiais sėbrais, neabejotina, kad visi įmanomi naftos ir dujų doleriai vėl bus metami ginklavimuisi. Kaip teigė vienas britų ekspertas – kol Putinas valdžioje, taikos Europoje nebus. Todėl visos Vakarų šalys, įskaitant Lietuvą, turės skirti daugiau realaus, pinigine išraiška, o ne skambiais pažadais, NATO dokumentais ir popierine biurokratija paremto dėmesio. Ne kažkada ateityje, o jau dabar.

Dalia Grybauskaitė, kadenciją baigusi prezidentė, interviu CNBC teigė, kad tokių pokyčių, kokie vyksta dabar NATO, Lietuva reikalavo jau nuo 2014 m. – pirmiausia rytinio flango stiprinimo.

„Buvo labai sunku įkalbėti mūsų partnerius, bet dabar tai labai efektyviai padarė Putinas“, – tikino buvusi šalies vadovė. Ji pabrėžė, kad Lietuvai reikia parodyti, jog ji nebijo grasinimų, ir kartu būtina padėti Ukrainai nugalėti Rusiją mūšio lauke, nes tik tokį pralaimėjimą gali suprasti minėta persona.

Juolab kad Kremliaus tikslas Ukrainoje labiau susijęs ne su NATO plėtra, kuri neva kelia grėsmę Rusijai, o su archajišku rusų valstybės kaip imperijos supratimu, kuriai būtinai reikia, kad jos bijotų. Užguita tauta tokiais atvejais labiau gerbia ir myli carą, o vietoj duonos su sviestu yra šeriama tariama didybe ir iškrypėlišku pasididžiavimu „mūsų bijo“. Jiems sunku suvokti, kad yra visiškai natūralu bijoti (saugotis) neadekvačių ir apkvaitusių nuo savos propagandos ar vodkos būtybių, tačiau tai neturi nieko bendro su negebėjimu duoti „atgal į dantis“ – jei toks poreikis iškiltų.

„Sėti baimę“ toli gražu nėra tolygu „nugalėti“ ir Ukraina tai jau įrodė, kaip tai padarė ir NATO šalys, patvirtinusios naujus Aljanso gynybinius planus, padidinusios greitojo reagavimo pajėgas iki 300.000+, karinių išlaidų biudžetus ir be demokratiniam pasauliui būdingo politkorektiškumo aiškiai įvardydamos globalų grėsmės šaltinį – Piterio tarpuvartės banditus, užvaldžiusius Rusiją. NATO siunčia viešą signalą, kad barbarams ne vieta XXI amžiaus pasaulyje, kad imperialistė ideologija sulauks tinkamo atsako, o bet kokio dydžio valstybių suverenitetas nėra ir nebus diktatorių kaulas sąmoningai bukinamoms masėms.

VŽ nuomone, kol kas be sprendimo lieka viena didžiulė problema – branduolinis vėzdas neadekvačių politikų rankose. Bet šio klausimo sprendimas – jau kitas žingsnis, kuriam reikia kritinės masės pasaulio diplomatijos pastangų ir adekvačių valstybių vadovų. Kazachstanas prieš kelias savaites parodė prasmingą iniciatyvą, paraginęs branduolines valstybes pradėti derybas dėl šio siaubingo ginklo visuotinio sunaikinimo.