R. Vilpišauskas. Ginčai dėl Europos ateities

Tačiau ką toliau daryti su šiais siūlymais, ES valstybių narių nuomonės skiriasi. Europos Parlamento nariai jau pasisakė dėl to, kad reikėtų organizuoti procesą, kuris atvestų prie ES sutarties pakeitimo. Ambicingas ES reformos idėjas, kurių įgyvendinimui veikiausiai reikėtų keisti ES sutartį, palaiko ir Europos dieną kalbą Strasbūre pasakęs neseniai Prancūzijos prezidentu perrinktas E. Macronas. Jam pritaria ir Italijos premjeras M. Draghi.

Tačiau sutarties keitimui būtinas visų 27 valstybių pritarimas. Bent dešimt ES šalių – daugiausia Vidurio ir Šiaurės Europos bei Baltijos valstybės – jau paskelbė, kad nepritaria „neapgalvotam ir skubotam“ ES sutarties keitimui, ir siūlo susitelkti į konkrečius ES piliečiams rūpimų problemų sprendimus. Beje, tokios pačios nuomonių skirtys buvo matomos dar prieš pradedant konferenciją dėl Europos ateities. Tad viešos diskusijos nepakeitė ES šalių nacionalinių pozicijų.

ES sutarties keitimui prieštaraujančios šalys, tarp jų ir Lietuva, dėl skirtingų priežasčių įtariai žiūri į ES institucines reformas. Vienų dominuojantis motyvas yra nenoras perduoti daugiau galių ES institucijoms, pavyzdžiui, atsisakant veto teisės ekonominių sankcijų ar mokesčių klausimais. Kitos nuogąstauja, kad bandymas keisti ES sutartį sukeltų rimtą politinę Bendrijos krizę, jei ją vėl referendume atmestų Airijos ar kokios kitos ES šalies piliečiai, kaip ne kartą įvyko ankstesnių bandymų reformuoti ES metu.

Tačiau Lietuva ir dalis kitų status quo palaikančių šalių aktyviai palaiko ES plėtrą, ypač kandidatės statuso suteikimą Ukrainai, taip pat Sakartvelui ir Moldovai. Bet iki šiol Bendrijos plėtra paprastai vykdavo kartu su ES institucinėmis reformomis, kuriomis būdavo siekiama peržiūrėti ES sprendimų priėmimo procedūras, kad Bendrija pasirengtų funkcionavimui išaugus jos narių skaičiui. Atrodo, kad vidines reformas kaip sąlygą bet kokiai naujai ES plėtrai kelia ir Prancūzijos prezidentas.

Tiesa, šią savaitę Europos dienos ir konferencijos uždarymo proga Strasbūre pasakytoje kalboje E. Macronas akcentavo ne tik poreikį reformuoti ES institucijas ir procedūras, bet ir poreikį kurti Europos politinę bendruomenę. Sprendžiant iš to, kad joje Prancūzijos prezidentas matytų ne tik Ukrainą, bet ir Jungtinę Karalystę, tikėtina, kad ji būtų ne pasirengimo prisijungti prie Bendrijos etapu to siekiančioms ES kaimynėms, bet alternatyva narystei ES. Tokias idėjas, kurios primena po Šaltojo karo pabaigos vykusias diskusijas dėl naujos Europos institucinės architektūros, veikiausiai įtariai vertins Baltijos šalys ir kitos ES plėtros šalininkės.

Tad po pirminio gana vieningo ES atsako į Rusijos karą prieš Ukrainą dabar vėl ryškėja vis daugiau nesutarimų tarp 27 šalių tiek dėl konkrečių šiuo metu sprendžiamų klausimų, pavyzdžiui, šeštojo sankcijų paketo, tiek dėl strateginių ES reformos reikalų. Atsako į Rusijos karą atveju Vakarams susitarti padėjo JAV lyderystė. Tuo tarpu lyderystės ES institucinių reformų ir plėtros klausimais kol kas nepavyko imtis nei Prancūzijos prezidentui, nei Vokietijos kancleriui. Tiksliau, iniciatyvos kol kas apsiriboja tik idėjų siūlymais, bet ne jų įgyvendinimui būtinos Bendrijos šalių paramos sutelkimu. Tokioje situacijoje labiausiai tikėtinas scenarijus bus tolesnis ES reagavimas į išorės krizes, laviruojant tarp to, kas siektina, ir to, kas politiškai įmanoma.

Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius