V. Čerepaninas. Putino Z pasaulinis karas

Ir vis tik, nepaisant visų Vakarų lyderių sveikinimų, tie lyderiai vis kartoja tą pačią mantrą apie tai, ko jie nedarys: neįžengs, nesiųs naikintuvų, neįves neskraidymo zonos ir taip toliau.  Kaip aiškina politikos teoretikas Francisas Fukuyama, loginis pagrindas yra tas, kad „Daug geriau, jei ukrainiečiai patys nugalės rusus ir Maskva neturės priežasties teigti, kad NATO juos užpuolė.“

Slėpdamiesi už galimos eskalacijos baimės ir išsigandę Rusijos atominio šantažo Vakarai pasirinko humanitarinę poziciją, kad užmaskuotų savo nepasirengimą kariniam kontrpuolimui. Tačiau klausimas vis tiek lieka neatsakytas – ar NATO iš tiesų yra pasirengusi ginti „kiekvieną savo teritorijos colį“?

Praeityje Vakarai jau įrodė, kad yra pasiruošę panaudoti jėgą siekdami humanitarinių tikslų. Geriausiais žinomas tokio „humanitarinio militarizmo“ atvejis yra 1999 m. NATO įsikišimas į Kosovo karą, vėliau, 2001 m., buvo JAV vadovaujami karai Afganistane, paskui, 2003 m. – Irake. Visi šie atvejai buvo pateikiami kaip humanitarinės intervencijos, kurių pagrindu tapo etinis universalizmas.

Tačiau atrodo, kad skubotas JAV pasitraukimas iš Afganistano praėjusią vasarą, po kurio į valdžią iškart grįžo Talibanas, parodė, jog humanitarinis militarizmas žlugo. Humanitarizmas atsiskyrė nuo militarizmo ir todėl konceptualiai Vakarai liko beginkliai. Arba, kaip prieš dvejus metus pasakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, NATO yra ištikusi „smegenų mirtis.“

Prieš įsiverždamas į Ukrainą Putinas neabejotinai atsižvelgė į tokį principinės pozicijos ar tikslo pojūčio nebuvimą. Juk pagaliau 2014 m. Rusijai aneksavus Krymą ir okupavus Rytų Donbasą paaiškėjo, kokie tušti yra Vakarų strateginiai įsipareigojimai.

Pagrindinis tokios Vakarų būklės bruožas yra nuolatinis delsimas. Vakarai visada delsia, nesugeba veikti iš anksto ir tik reaguoja į tai, kas jau įvyko. Kaip savo laiku paplitusiame ukrainietiškame juokelyje: „Kol Europos Sąjunga priiminėjo sprendimą, Rusija pasiėmė Krymą.“ Tuomet, kaip ir dabar, ukrainiečiai svarstė: „Kas Vakarams yra raudonoji linija? Kas privers Vakarus veikti, užuot laukus ir diskutavus, kada derėtų įsikišti?“

Kaip jau matėme, ukrainiečių gyvybės nėra ta linija, o dabar tokio delsimo kaina tapo šimtai nužudytųjų Bučoje, Irpynėje ir Hostomelyje. Prieš aštuonerius metus Vakarai atleido už Rusijos tarptautinius nusikaltimus ir susitaikė su karu. Tačiau dabar, kai ukrainiečiai patys suvienija Vakarus fronto linijose Mariupolyje, Černihive ir Charkive, tai rodo, kad kritus Ukrainai, Vakarų irgi lauktų politinė mirtis.

Dabar universaliomis žmogaus teisėmis paremtas Vakarų įsivaizdavimas apie pasaulio santvarką susidūrė su Putino russkij mir (rusų pasaulio) koncepcija, paremta „tėvynainių“ teisėmis. Tokia Kremliaus ideologija yra antrinės kilmės ir veikia kaip Vakarų atspindys kreivame veidrodyje – Rusija pateikiama kaip antiglobalistinė jėga, vis dar norinti ir galinti išsaugoti tradicines vertybes arba „sąvaržas“, kurių „dekadentiškuose“ Vakaruose nebeliko.

Toks naratyvas leido Kremliui palyginti Krymo aneksiją su NATO įvykdytu Kosovu išlaisvinimu nuo Serbijos. Lygiai taip pat rusų įsiveržimas į Gruziją (2008 m.) ir į Donbasą buvo pateisinti pasitelkiant vadinamąjį vatabautizmą ir prisimenant pačių JAV karus. Kremliaus vadovaujama Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, anksčiau šiais metais dislokavusi pajėgas siekdama numalšinti neramumus Kazachstane, yra akivaizdžiai sukurta pagal NATO pavyzdį.

Taip ir kitais būdais Putino režimas jau seniai tyčiojasi iš Vakarų ir kuria idealizuotą Rusijos buvusios didybės versiją bei siekia ja užmaskuoti dabar savo užimamą nereikšmingą padėtį. Savo istoriniais ir tanatologiniais mėginimais vėl atkurti Rusijos „didybę“, Putinas sukūrė režimą, kuris yra paremtas praeities karikatūra.

Didysis Tėvynės karas (taip Stalinas vadino Antrąjį pasaulinį karą) yra vienintelis po Sovietų Sąjungos žlugimo išlikęs mitas. Todėl politinėje Rusijos realybėje jis atliko labai svarbų vaidmenį. Kad pateisintų savo valdymą, Kremlius sukūrė naują ideologinę bazę, kurioje nutylėjo apie sovietų represijas ir koncentracijos stovyklas.

Kremliaus vartojami terminai, kuriais jis stengiasi pateisinti savo karą prieš Ukrainą – „denacifikacija“, „demilitarizacija“, „siekis užkirsti kelią genocidui“ ir kt. – yra būtent iš šio mito. Tai vienintelis žodynas, kurį yra įvaldęs Putino režimas ir jis byloja apie tikrąją šio režimo esmę. Paradoksalu, kad terminais, kadaise vartotais kalbant apie kovą su nacistais, dabar siekiama pateisinti pačios Rusijos fašistinę karinę diktatūrą. Neatsitiktinai Putino karas (kuris dabar tapo Ukrainos Didžiuoju Tėvynės karu) yra kuriamas ir stilizuojamas Antrojo pasaulinio karo dvasia, taikant daug dešimtmečių nematytus metodus ir priemones.

Putino manija dėl Ukrainos yra būtent fašistinė, nes Ukraina simbolizuoja Maidano revoliuciją, per kurią buvo nuverstas ankstesnis prorusiškas Ukrainos prezidentas. Toks scenarijus yra didžiausias Putino režimo košmaras. Maidano šmėkla persekioja Putiną didžiąją jo valdymo dalį ir padeda paaiškinti šalyje taikomas griežtas priemones tiems, kurie nesutinka su jo nuomone, bei karines intervencijas siekiant neleisti nuversti režimo Baltarusijoje, Sirijoje ir Kazachstane. Putinas nuolat apibūdina Ukrainą kaip „antirusišką“, nors pats pavertė Rusiją „antiukrainietiška“ arba „antimaidaniška“. Pagrindinis Putino tikslas yra sunaikinti bet kokią politinę alternatyvą jo paties režimui – alternatyvą, kurią įkūnija Ukraina, kuri, jo nuomone, neturi egzistuoti.

Putinas yra kontrrevoliucijos vėliavnešys. Degradavęs Kremliaus režimas, kuriam jis vadovauja, simbolizuoja revoliucijos, kuri jau būtų kilusi Rusijoje, jei ne jo karai, politinis susidorojimas su bet kokia opozicija ir propagandos mašina, nuslopinimą. Tačiau šiandieninė Rusijos valdžia turi didžiulę problemą, nes dar nesukūrė galios perdavimo mechanizmo.

Laikas yra ne Putino pusėje, nes Putinui tenka spręsti neišsprendžiamą užduotį – kaip valdyti amžinai. Jis kaip mažas berniukas Kajus iš Hanso Christiano Anderseno pasakos „Sniego karalienė“, negalintis sudėlioti žodžio „amžinybė“ iš duotų ledo gabaliukų. Iš po sovietų griūties likusių gabaliukų Putinui pavyksta sudėlioti tik „K“, „A“, „R“, „A“ ir „S“ bei dar „Z“.

Ženklai, bylojantys apie visaapimantį pasaulinį karą, dar nėra akivaizdūs. Tačiau jau neabejotinai aišku, kad šis karas yra pasaulių karas ir dabar atėjo viso mūsų pasaulio tiesos akimirka. „Z“ yra paskutinė abėcėlės raidė, nebūties simbolis – raidė, po kurios nieko nebėra – jokios amžinybės, tik tuštuma.

 

Komentaro autorius – Vasylis Čerepaninas, Kyjivo vizualinės kultūros tyrimų centro vadovas 

 Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.