V. Čerepaninas. Putino Z pasaulinis karas

Publikuota: 2022-04-14
„Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.
svg svg
„Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.
Kyjivo vizualinės kultūros tyrimų centro vadovas

Nuo tada, kai vasario mėnesį Rusija įsiveržė į Ukrainą, Vakarų pasaulis susižavėjęs stebi, kaip narsūs ukrainiečiai priešinasi despotiškam V. Putino blogiui. Toks susižavėjimas virto beprecedenčio masto humanitarine ir karine pagalba, be kurios Ukraina nebūtų išgyvenusi, jau nekalbant apie galimybę atremti okupantus.

Ir vis tik, nepaisant visų Vakarų lyderių sveikinimų, tie lyderiai vis kartoja tą pačią mantrą apie tai, ko jie nedarys: neįžengs, nesiųs naikintuvų, neįves neskraidymo zonos ir taip toliau.  Kaip aiškina politikos teoretikas Francisas Fukuyama, loginis pagrindas yra tas, kad „Daug geriau, jei ukrainiečiai patys nugalės rusus ir Maskva neturės priežasties teigti, kad NATO juos užpuolė.“

Slėpdamiesi už galimos eskalacijos baimės ir išsigandę Rusijos atominio šantažo Vakarai pasirinko humanitarinę poziciją, kad užmaskuotų savo nepasirengimą kariniam kontrpuolimui. Tačiau klausimas vis tiek lieka neatsakytas – ar NATO iš tiesų yra pasirengusi ginti „kiekvieną savo teritorijos colį“?

Praeityje Vakarai jau įrodė, kad yra pasiruošę panaudoti jėgą siekdami humanitarinių tikslų. Geriausiais žinomas tokio „humanitarinio militarizmo“ atvejis yra 1999 m. NATO įsikišimas į Kosovo karą, vėliau, 2001 m., buvo JAV vadovaujami karai Afganistane, paskui, 2003 m. – Irake. Visi šie atvejai buvo pateikiami kaip humanitarinės intervencijos, kurių pagrindu tapo etinis universalizmas.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Tačiau atrodo, kad skubotas JAV pasitraukimas iš Afganistano praėjusią vasarą, po kurio į valdžią iškart grįžo Talibanas, parodė, jog humanitarinis militarizmas žlugo. Humanitarizmas atsiskyrė nuo militarizmo ir todėl konceptualiai Vakarai liko beginkliai. Arba, kaip prieš dvejus metus pasakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, NATO yra ištikusi „smegenų mirtis

Prieš įsiverždamas į Ukrainą Putinas neabejotinai atsižvelgė į tokį principinės pozicijos ar tikslo pojūčio nebuvimą. Juk pagaliau 2014 m. Rusijai aneksavus Krymą ir okupavus Rytų Donbasą paaiškėjo, kokie tušti yra Vakarų strateginiai įsipareigojimai.

Pagrindinis tokios Vakarų būklės bruožas yra nuolatinis delsimas. Vakarai visada delsia, nesugeba veikti iš anksto ir tik reaguoja į tai, kas jau įvyko. Kaip savo laiku paplitusiame ukrainietiškame juokelyje: „Kol Europos Sąjunga priiminėjo sprendimą, Rusija pasiėmė Krymą.“ Tuomet, kaip ir dabar, ukrainiečiai svarstė: „Kas Vakarams yra raudonoji linija? Kas privers Vakarus veikti, užuot laukus ir diskutavus, kada derėtų įsikišti?“

Kaip jau matėme, ukrainiečių gyvybės nėra ta linija, o dabar tokio delsimo kaina tapo šimtai nužudytųjų Bučoje, Irpynėje ir Hostomelyje. Prieš aštuonerius metus Vakarai atleido už Rusijos tarptautinius nusikaltimus ir susitaikė su karu. Tačiau dabar, kai ukrainiečiai patys suvienija Vakarus fronto linijose Mariupolyje, Černihive ir Charkive, tai rodo, kad kritus Ukrainai, Vakarų irgi lauktų politinė mirtis.

Dabar universaliomis žmogaus teisėmis paremtas Vakarų įsivaizdavimas apie pasaulio santvarką susidūrė su Putino russkij mir (rusų pasaulio) koncepcija, paremta „tėvynainių“ teisėmis. Tokia Kremliaus ideologija yra antrinės kilmės ir veikia kaip Vakarų atspindys kreivame veidrodyje – Rusija pateikiama kaip antiglobalistinė jėga, vis dar norinti ir galinti išsaugoti tradicines vertybes arba „sąvaržas“, kurių „dekadentiškuose“ Vakaruose nebeliko.

Toks naratyvas leido Kremliui palyginti Krymo aneksiją su NATO įvykdytu Kosovu išlaisvinimu nuo Serbijos. Lygiai taip pat rusų įsiveržimas į Gruziją (2008 m.) ir į Donbasą buvo pateisinti pasitelkiant vadinamąjį vatabautizmą ir prisimenant pačių JAV karus. Kremliaus vadovaujama Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, anksčiau šiais metais dislokavusi pajėgas siekdama numalšinti neramumus Kazachstane, yra akivaizdžiai sukurta pagal NATO pavyzdį.

Taip ir kitais būdais Putino režimas jau seniai tyčiojasi iš Vakarų ir kuria idealizuotą Rusijos buvusios didybės versiją bei siekia ja užmaskuoti dabar savo užimamą nereikšmingą padėtį. Savo istoriniais ir tanatologiniais mėginimais vėl atkurti Rusijos „didybę“, Putinas sukūrė režimą, kuris yra paremtas praeities karikatūra.

Didysis Tėvynės karas (taip Stalinas vadino Antrąjį pasaulinį karą) yra vienintelis po Sovietų Sąjungos žlugimo išlikęs mitas. Todėl politinėje Rusijos realybėje jis atliko labai svarbų vaidmenį. Kad pateisintų savo valdymą, Kremlius sukūrė naują ideologinę bazę, kurioje nutylėjo apie sovietų represijas ir koncentracijos stovyklas.

Kremliaus vartojami terminai, kuriais jis stengiasi pateisinti savo karą prieš Ukrainą – „denacifikacija“, „demilitarizacija“, „siekis užkirsti kelią genocidui“ ir kt. – yra būtent iš šio mito. Tai vienintelis žodynas, kurį yra įvaldęs Putino režimas ir jis byloja apie tikrąją šio režimo esmę. Paradoksalu, kad terminais, kadaise vartotais kalbant apie kovą su nacistais, dabar siekiama pateisinti pačios Rusijos fašistinę karinę diktatūrą. Neatsitiktinai Putino karas (kuris dabar tapo Ukrainos Didžiuoju Tėvynės karu) yra kuriamas ir stilizuojamas Antrojo pasaulinio karo dvasia, taikant daug dešimtmečių nematytus metodus ir priemones.

Putino manija dėl Ukrainos yra būtent fašistinė, nes Ukraina simbolizuoja Maidano revoliuciją, per kurią buvo nuverstas ankstesnis prorusiškas Ukrainos prezidentas. Toks scenarijus yra didžiausias Putino režimo košmaras. Maidano šmėkla persekioja Putiną didžiąją jo valdymo dalį ir padeda paaiškinti šalyje taikomas griežtas priemones tiems, kurie nesutinka su jo nuomone, bei karines intervencijas siekiant neleisti nuversti režimo Baltarusijoje, Sirijoje ir Kazachstane. Putinas nuolat apibūdina Ukrainą kaip „antirusišką“, nors pats pavertė Rusiją „antiukrainietiška“ arba „antimaidaniška“. Pagrindinis Putino tikslas yra sunaikinti bet kokią politinę alternatyvą jo paties režimui – alternatyvą, kurią įkūnija Ukraina, kuri, jo nuomone, neturi egzistuoti.

Putinas yra kontrrevoliucijos vėliavnešys. Degradavęs Kremliaus režimas, kuriam jis vadovauja, simbolizuoja revoliucijos, kuri jau būtų kilusi Rusijoje, jei ne jo karai, politinis susidorojimas su bet kokia opozicija ir propagandos mašina, nuslopinimą. Tačiau šiandieninė Rusijos valdžia turi didžiulę problemą, nes dar nesukūrė galios perdavimo mechanizmo.

Laikas yra ne Putino pusėje, nes Putinui tenka spręsti neišsprendžiamą užduotį – kaip valdyti amžinai. Jis kaip mažas berniukas Kajus iš Hanso Christiano Anderseno pasakos „Sniego karalienė“, negalintis sudėlioti žodžio „amžinybė“ iš duotų ledo gabaliukų. Iš po sovietų griūties likusių gabaliukų Putinui pavyksta sudėlioti tik „K“, „A“, „R“, „A“ ir „S“ bei dar „Z“.

Ženklai, bylojantys apie visaapimantį pasaulinį karą, dar nėra akivaizdūs. Tačiau jau neabejotinai aišku, kad šis karas yra pasaulių karas ir dabar atėjo viso mūsų pasaulio tiesos akimirka. „Z“ yra paskutinė abėcėlės raidė, nebūties simbolis – raidė, po kurios nieko nebėra – jokios amžinybės, tik tuštuma.

 

Komentaro autorius – Vasylis Čerepaninas, Kyjivo vizualinės kultūros tyrimų centro vadovas 

 Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2022 m.  

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Rašyti komentarą 0
R. Imbrasas. Laikas turėti valstybės strategiją biokurui

Kaip reikia ruošti roges vasarą, taip ir kalbėti apie šilumos ūkį reikia vasarai artėjant. Nes prasidėjus...

Nuomonės
2022.05.25
Ar obuoliaujame su Putinu?

Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, o Adomas, velnio paveiktas, nuraškė obuolį nuo draudžiamo medžio ir...

VŽ požiūris
2022.05.25
K. Bieliakova. Viešieji pirkimai Ukrainoje iki karo ir jo metu: kaip reagavo valstybė

Būsiu atvira: iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad pas mus, Ukrainoje, prasidės karas. Pamenu, dieną prieš...

Nuomonės
2022.05.24
Įstatymas nėra iškaltas akmenyje 6

Daugiau nei 43.000 Lietuvos mokesčių mokėtojų naudoja daugiau nei 101.000 kasos aparatų, skaičiuoja...

VŽ požiūris
2022.05.24
E. Lucasas. V. Putino karas atskleidžia Europos susiskaldymą dėl saugumo

Saviapgaulė būdavo Vakarų mąstysenos apie Baltijos jūros regioną leitmotyvas. Nuo šio regiono atitolusių...

Nuomonės
2022.05.23
Verslininkas, kuris bijo baubo po lova 10

Savo kasdienėje veikloje analizuodami informaciją, įvairius duomenis ir rašydami straipsnius dažniausiai...

VŽ požiūris
2022.05.23
E. Volskis. Karas ir kainų šuolis smogė Lietuvos verslui, bet sprendimų jis randa

Kaip alternatyvaus finansavimo bendrovės mato Lietuvos įmonių situaciją po trijų mėnesių karo Ukrainoje ir...

Nuomonės
2022.05.22
E. Gliaudelytė. Net gerai sutariantys darbdaviai ir darbuotojai gali susipykti 2

Nors pastaraisiais metais pandemijos pastūmėtas verslas į darbo laiko organizavimą ėmė žiūrėti gerokai...

Nuomonės
2022.05.21
V. Šimkus. Ar veikia sankcijos Rusijai? 1

Prasidėjus karui Ukrainoje Vakarų pasaulis greitai sureagavo ir pritaikė Rusijai beprecedentes sankcijas.

Nuomonės
2022.05.21
Kai pasiūlytieji mainai sunkiai dera su morale 2

Nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios praėjus trims mėnesiams tarptautinė bendruomenė staiga...

VŽ požiūris
2022.05.20
P. Singeris. Ar Europa turėtų nustoti mokėjusi už Putino karą?

Ar teisinga, kad Europos šalys toliau moka Rusijai po 1 mlrd. Eur (1,1 mlrd. USD) per dieną už energiją...

Nuomonės
2022.05.19
Statybą stabdo ne verslas 31

Statybos bei kelių tiesimo įmonės beveik 80-yje viešųjų objektų pusdieniui metė darbus ir su plakatu...

VŽ požiūris
2022.05.19
A. Bogdanovičius. Vyriausybės veikla atveriant duomenis – tikėjimas iš troškimo 5

Tikėjimas iš troškimo (angl. wishful thinking) – terminas, naudojamas apibūdinti situaciją, kai...

Nuomonės
2022.05.18
Pagalbai – valstybės kišenė arba sugebėjimas prisitaikyti 2

Rusijos pradėtas karas Ukrainoje ir dėl jo Rusijai bei Baltarusijai paskelbtos sankcijos tapo paskutiniais...

VŽ požiūris
2022.05.18
A. Zujevas. Valstybinės sistemos gali tapti perkamiausia Lietuvos eksporto preke

Šiuo metu Lietuvos Finansų ir Ekonomikos ir inovacijos ministerijų dėka vyksta puiki iniciatyva – viešojo...

Nuomonės
2022.05.17
Siūlote algą vokelyje? Turbūt juokaujate 20

Kol darbuotojai nepradės atsisakyti dirbti įmonėse, kuriose atlyginimo dalis mokama neoficialiai, tol dalis...

Nuomonės
2022.05.17
E. Petrulis. Neutralioji palūkanų norma – kodėl ji mums turėtų rūpėti 1

Neutralioji palūkanų norma yra viena prieštaringiausių sąvokų finansų teorijoje, nes, skirtingai negu dauguma...

Nuomonės
2022.05.16
„Suprasti“ Rusiją 22

Viena žymiausių sovietologių, žurnalistė Francoise Thom savo naujausiame straipsnyje bando atsakyti į...

Nuomonės
2022.05.16
R. Skyrienė. Vyriausybės veiklos ataskaita: ar stiklinė pusiau tuščia?

Visi esame puikūs vairuotojai, kai vairuojame sėdėdami ant užpakalinės automobilio sėdynės. Tokios mintys...

Nuomonės
2022.05.14
R. Vilpišauskas. Ginčai dėl Europos ateities 1

Tuo metu, kai Europos ateitis sprendžiasi karo laukuose ir miestuose Ukrainoje, ES institucijose vyksta...

Nuomonės
2022.05.13

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku