S. Sierakowskis. Žvilgsnis iš Kijevo
Ukrainiečių mąstysena atspindi blaivų šalies pajėgumų, išteklių ir įtakos vertinimą. Ukrainos vadovai supranta, kad jie turi parengti kariuomenę, sumažinti krizės poveikį ir rasti kuo daugiau sąjungininkų. Jie nėra išrankūs paramai iš Vakarų ir su dėkingumu priims bet kokią pagalbą suprasdami, kad net ir nedidelė parama gali būti lemtinga.
Nors ukrainiečiai privalo ruoštis karui, jie galvoja apie taiką, nes būtent dėl jos jie kovojo visus pastaruosius aštuonerius metus. Jie nešvaisto laiko ginčams dėl to, ar karas bus didelis, ar mažas, ar jis vyks iš oro, ar ant žemės, ar kova vyks aplink miestus, ar kaimo vietovėse. Susidaro įspūdis, kad, atsižvelgiant į situaciją, ukrainiečiai yra nusiteikę pernelyg optimistiškai. Vienas geriausių gynybos ekspertų man sakė: „Slavomirai, turiu tris dukteris, kurių jauniausiai – metai. Kaip man nebūti optimistu?“
O Vakarų žiniasklaidoje skelbiama daugiau analizių, spėjimų ir nuomonių, nei kas pajėgtų perskaityti, nepaisant to, kad faktai rodo karo neišvengiamumą ir beprasmybę. Putinas privalo pulti Ukrainą, norėdamas išvengti pažeminimo. Dabar, paskutiniame savo ilgo valdymo etape, jis mano, kad jo palikimui bus padaryta nepataisoma žala, jeigu jam pasitraukus Ukraina neatsidurs tvirtame Rusijos kumštyje.
Jis taip pat žino, kad tai – jo paskutinis, geriausias šansas. JAV užsiėmusi Kinijos klausimais. Vokietijoje išrinkta nauja, nepatikrinta vyriausybė, kurios vadovaujanti partija yra linkusi palankiau vertinti Rusiją. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas užsiėmęs rinkimais antrai kadencijai. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas gali prarasti valdžią. O Europa apskritai vis dar bando gydytis pandemijos žaizdas ir išlieka beviltiškai priklausoma nuo Rusijos dujų.
Be to, Rusija, modernizavusi kariuomenę vietoje ekonomikos, turi smogti, kol geležis dar karšta. Putinas sukaupė astronominę 620 mlrd. JAV dolerių sumą užsienio valiutos atsargų, sumažino ekonomikos priklausomybę nuo dolerio ir repatrijavo oligarchų turtą – visa tai tam, kad pasiruoštų šiam momentui. Jokiu kitu artimiausiu metu sąlygos invazijai paremti nebus tokios palankios.
Svarbiausia, Putinas žino, kad jeigu nusileis dabar, jau įvykus dviem masinėms kariuomenės mobilizacijoms, Vakarai nebežiūrės į Rusiją rimtai. NATO toliau stiprins savo buvimą Rytų Europoje, o JAV atšauks bet kokias nuolaidas, kurias galėjo pasiūlyti. Iš tikrųjų tai, ar Ukraina formaliai prisijungs prie NATO, kasdien tampa vis mažiau svarbu, nes de facto ji yra Aljanso dalis. Modernizuodama savo kariuomenę Ukraina laikėsi NATO standartų ir priėmė ginklų tiekimą.
Kremliaus nuomone, Ukraina jau veikia kaip ne tik NATO, bet ir Europos Sąjungos narė. Kiekvienais metais ji vis labiau įtvirtina savo valstybingumą bei tapatybę ir stiprina ryšius su ES – savo didžiausia ekonomikos partnere. Ukraina yra ES bendros rinkos ir bevizio režimo dalis, be to, jai pavyko pasiekti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos – dar visai neseniai tai atrodė neįsivaizduojama.
Bet Putinas iš tiesų ukrainiečius laiko rusais, apie tai jis rašė savo manifeste. Galbūt šiek tiek prastesnėmis rusų versijomis, bet vis tiek rusais. Ir Putino sąjungininkai šią žinią gavo. Net gynybos ministras Sergejus Šoigu, kurio tėvas buvo tuvis, ir Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas pradėjo ukrainiečius vadinti „mūsų tauta“.
Visgi, ką Rusija tikisi laimėti pradėjusi karą? Negali būti nė kalbos, kad įvyks žaibo karas ar kad Rusija pasieks greitą bei ryžtingą pergalę ir perims nuolatinę Ukrainos kontrolę. Ukrainiečiai ryžtingai renkasi karą, o ne prašvinkusią taiką, ir jie jokiu būdu nepasiruošę pralaimėti. Ukrainiečiai nesitiki laimėti tiesioginių karinių varžybų su Rusija, tačiau jie yra įsitikinę, kad gali pakankamai ilgai priešintis, siekdami įtikinti Rusiją, kad jie yra nenugalimi.
Vakarų reakcija bus tokia pati, neatsižvelgiant į tai, ar vyks nedidelio, ar plataus masto karas. Bet kokiu atveju dar viena Rusijos ataka prieš Ukrainą sugriautų visą po Šaltojo karo Europoje nusistovėjusią tvarką. Didelio masto karai ir okupacijos vėl taptų norma. Atrodo, kad Vakarai pagaliau suprato, kad jie negali to leisti.
Po kelias savaites trukusio Vakarų delsimo net Vokietija galiausiai nustojo svarstyti Nord Stream 2 – dujotiekio, kuriuo gamtinės dujos būtų tiekiamos tiesiai iš Rusijos į Vokietiją, aplenkiant Ukrainą, – svarbą. O Jungtinė Karalystė parengė sankcijas Rusijos oligarchams, kurie jau seniai Londonu naudojasi kaip savo žaidimų aikštele ir finansiniu prieglobsčiu.
Atsižvelgdami į šiuos pokyčius, Kremliaus strategai privalo apsvarstyti, ar apskritai dar įmanoma pasiekti sėkmę Ukrainoje. Karas pasiteisintų tik tuo atveju, jeigu jam pasibaigus nauda būtų ilgalaikė. Ar 40 milijonų ukrainiečių, kurie ištvėrė aštuonerius metus vykstančio karo su Rusija, tikrai bus priversti prisiekti lojalumą Kremliui? Ar tikrai antra pagal dydį Europos valstybė gali būti okupuota ir tada sutaikinta? JAV fiasko Afganistane parodė, kad karą daug lengviau pradėti, nei užbaigti. Be abejonės, rusai prisimena savo pačių katastrofišką patirtį Afganistane, kuri prisidėjo prie Sovietų Sąjungos žlugimo.
Pagaliau Vakarai nustojo spėlioti, ką Putinas darys, ir prasidėjo naujas etapas. Vakarai pradėjo mąstyti kaip ukrainiečiai.
Komentaro autorius - Slawomiras Sierakowskis, „Krytyka Polityczna“ judėjimo įkūrėjas ir Vokietijos užsienio santykių tarybos vyresnysis bendradarbis
Copyright: Project Syndicate, 2022 m.
