Lietuvos ateities matymas: mums ir dėl mūsų
Pirmąją valstybės ilgalaikę strategiją „Lietuva 2030“ Seimas patvirtino 2012 m. pavasarį – ją ruošė Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė. Tuomet ji buvo apibūdinama kaip visuomenės susitarimas, jos sąmoninga valios ir apsisprendimo išraiška, kviečianti įtvirtinti vertybes ir kartu kurti modernią, veržlią, atvirą pasauliui, savo nacionalinį tapatumą puoselėjančią stiprią valstybę. Daugiau ar mažiau sėkmingai šią tradiciją tęsė XVI ir XVII vyriausybės.
Dabar imamasi žvelgti į dar tolesnę ateitį – į 2050-uosius. Naująją strategiją rengti planuojama remiantis ateities įžvalgomis ir jomis parengtais scenarijais, siekiant išvengti linijinio mąstymo spąstų, kai dažniausiai manoma, kad ateitis bus maždaug tokia pati kaip šiandiena, tik truputį geresnė, nors technologinė, socialinė, ekonominė, klimato ir geopolitinė kaita gali būti ne visada nuspėjama ir itin sparčiai kintanti.
Pasak Vyriausybės pranešimo, šiuo užmoju Lietuva jungiasi į priešakinių, pasaulines tendencijas atidžiai sekančių ir savo ateitį nuolat apmąstančių valstybių, tokių kaip Suomija, Jungtinė Karalystė ir Singapūras, gretas. Didėja susivokimas tarp ES valstybių narių: pavyzdžiui, Ispanija ką tik baigė rengti strategiją „Ispanija 2050“. „Naują Lietuvos ateities projektavimą pradedame ne tuščiame lauke, nes galime pasinaudoti prieš dešimtmetį sukurtos ateities strategijos „Lietuva 2030“ patirtimi ir iš jos pasimokyti. Kaip tuometė dalyvė matau, kad geras pradinis „Lietuvos 2030“ įdirbis ilgainiui išsisėmė. Taip atsitiko dėl to, kad Lietuvoje stokojame apie ateitį mąstančių ir mintis reiškiančių. Ateities mąstymui sukūrę namus – Seimo Ateities komitetą ir Vyriausybės strateginės analizės centrą – turime rūpintis mąstytojų gretų pagausinimu. Šiandien pradedamas strategijos „Lietuva 2050“ rengimas yra gera galimybė“, – vakar kalbėjo premjerė Ingrida Šimonytė.
Pasak Ramūno Vilpišausko, VU TSPMI Jean Monnet profesoriaus, svarstant apie būsimos Lietuvos viziją, yra du svarbiausi klausimai: ar apskritai prasminga galvoti apie trijų dešimtmečių perspektyvą, kai dėl sparčių technologinių pokyčių, sveikatos, geopolitinių ir kitokių krizių pasaulyje sunkiai galime nuspėti, kas įvyks po metų ar kitų? Ir kaip sumažinti riziką, kad parengta pažangos strategija liks tik popieriuje?
„Taip, situacija pasaulyje sparčiai keičiasi, neapibrėžtumas yra didžiulis, o informacijos sklaida, įskaitant ir dezinformaciją, kaip niekada sparti. Bet dėl to tik stipresnis tampa neapibrėžtumo valdymo poreikis bei visuomenės atsparumo galimoms krizėms stiprinimo priemonės, kurias rengiant būtina galvoti apie ilgalaikes tendencijas. Būtent todėl ES tapo įprasta modeliuoti raidos scenarijus, siejamus su klimato kaita, bent iki 2050-ųjų“, – aiškina politologas.
Ar yra rizikos, kad naujoji strategija liks tik popieriuje ir bus nukišta į tolimiausius valdžioje esančių politikų stalčius? Kaip, beje, atsitiko ne vienai įvairiomis progomis ir įvairioms sritims kurtoms vizijoms?
„Svarbu, kad strategijos rengime dalyvautų visos rimtai apie ateitį galvojančios politinės partijos ir institucijos, ir valdantieji, ir opozicija, kad būtų išgirsti ir skeptikai, ir entuziastai visuomenėje, kad scenarijų kūrime sudalyvautų įvairių sričių ekspertai. Tokiam bendros kūrybos procesui reikia laiko, strateginės kantrybės ir lyderystės. Galiausiai, svarbu numatyti reguliarų jos atnaujinimą, įvertinant pasaulyje vykstančius pokyčius. Tik tada galima bus tikėtis, kad Lietuvos visuomenė labiau sutars ir susitelks, kad Lietuva išliktų ir klestėtų 2050-aisiais“, – teigia R. Vilpišauskas.
VŽ nuomone, teisi premjerė, sakydama, kad Lietuvos ateities matymas ir jos projektavimas visų pirma reikalingas mums ir dėl mūsų. Todėl iš tiesų labai svarbu, kad viziją, kokią Lietuvą norime matyti po trijų dešimtmečių, kurtų kuo daugiau ir kuo įvairesnių aktyvių bei neabejingų visuomenės atstovų.
