Šakelių rankiojimas nėra tvari energetikos ambicija
Priežastys jau ne sykį aprašytos ir įvardytos ir pirmiausia jos siejamos su dujų bei kitų energetinių išteklių brangimu, kuris jau tiesiogiai paveiks pramonę („Achema“ pranešė sustabdžiusi trečdalį gamybos ir pasiuntusi į prastovas dalį darbuotojų), o, tikėtina, paleis ir visą ekonomikos grandinę: nuo šilumos ir elektros kainų iki maisto produktų brangimo. Energetikos brangimą lėmė šovusi į viršų popandeminė energetinių išteklių paklausa, atsigaunant pramonei ir vartojimui; išaugusi suskystintųjų dujų paklausa Azijoje (svarbiausia – Kinijoje); šalta pernykštė žiema ir karšta vasara – gamtiniai reiškiniai siejami su globaliniu atšilimu, pareikalavusiu daugiau energetinių išteklių – tiek šildymui, tiek vėsinimui ir t. t.
Galų gale lyg iš dangaus nukritęs koziris Rusijai su „Nord Stream 2“ (NS2) dujotiekiu: palankus metas spausti Vokietiją ir ES greičiau suteikti reikiamus leidimus NS2 veiklai (baigti administracines procedūras), taip pat peržiūrėti ES Trečiąjį energijos paketą, kuris galbūt leistų „Gazprom“ išvengti reikalavimo atsisakyti NS2 valdymo.
Pagal ES Trečiojo energetikos paketo Direktyvą „Gazprom“ privalo atsisakyti NS2 valdymo, nes ES taisyklės reikalauja atskirti veiklą: šiuo atveju dujų tiekimą nuo infrastruktūros (NS2 vamzdžio).
Dainius Kreivys, Lietuvos energetikos ministras, užsimena, kad NS2 administracinių procedūrų pabaiga gali trukti iki 8 mėnesių – iki kitų metų vidurio. Tikėtina, kad ne anksčiau nei nuo sausio 1 d. ir tikrai ne kaip to siekia V. Putinas – spalio mėnesį.
Niekas gerai nežino kaip bus, tačiau Vokietija ir Rusija rodo neketinančios ilgai konfrontuoti.
Praėjusį sekmadienį vykusių Vokietijos rinkimų išvakarėse Arminas Lashetas, kuris vedė į rinkimus Vokietijos krikščionis demokratus (nors jo galimybės tapti naujuoju Vokietijos kancleriu šiuo metu gana miglotos) pakalbėjo apie tai, kad NS2 turėtų greičiau pradėti veikti. Vokietijos rinkimų dieną Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas paskelbė, neva Rusija pasirengusi pradėti tiekti dujas į Europos dujų talpyklas, tačiau tam reikia laiko.
Lietuvoje buvo gerai išgirsta Kremliaus paskleista pirmoji žinios dalis, kad Rusija pasirengusi didinti dujų tiekimą Europos talpykloms, bet mažiau išgirsta antroji: tai gali užtrukti 30, 60 arba 90 dienų.
Rusija toliau „švelniai spaudžia“, o Europa dairosi į dangų ir tikisi, kad žiema bus švelnesnė. Komunalinių paslaugų teikėjai Europoje meldžia švelnios žiemos, nes jau per vėlu pildyti atsargas, rašo „Bloomberg“.
Įspėjama, kad energijos kainų augimas, problemos dėl tiekimo grandinių gali lemti aukščiausias per pastarąjį dešimtmetį maisto kainas, infliaciją ir daugelio šalių centrinius bankus suabejoti ar prognozuotas popandeminis infliacijos šuolis iš tiesų bus toks laikinas, kokio buvo tikėtasi.
Analitikai pastebi, kad tai gali paliesti kiekvieno europiečio gyvenimą, o šilumos tiekėjus daug dažniau žvilgčioti į orų prognozes.
VŽ požiūriu, lazda, kaip visuomet, turi du galus, o, kaip rodo VŽ krizių stebėjimo patirtis, kiekviena krizė kažkam yra liūdna pabaiga, o kažkam – geras startas. Tiesiog reikia atsiveriančias galimybes tinkamai įvertinti, jų nepražiopsoti. Svarbu ne tik laiku suspėti į nuvažiuojantį traukinį — daug svarbiau yra patogiai įsitaisyti to traukinio pirmajame vagone, o geriausia — verslo klasės kupė.
D. Kreivys pirmadienį per LRT transliuotoje diskusijoje kalbėjo apie priemones, kurios, jo nuomone, gali būti efektyvios mažinant šilumos kainas artėjančią žiemą. Ministras akcentuoja biokuro gamybą ir tai, kad reikėtų iš miško kirtaviečių surinkti šakas ir visokias kitokias medienos atliekas, jas perdirbti į biokurą ir tokiu būdu sumažinti biokuro kainą bent 10-15%.
Šakų rinkimas šalyje, kurioje nė obuolių nebėra kam rinkti, nes bedarbio išmokos yra didesnės nei atlygis už panašų rankų darbą — jau yra ministro utopija. Galbūt galima būtų įdarbinti nelegalius pabėgėlius – bet jie tikriausiai panirę į mišką šakelių rinkti prie Ruklos – išlįstu iš girios kur nors ties Berlynu.
VŽ visiškai sveikintų tokią iniciatyvą, jeigu jos imtųsi žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, nes Lietuvos kirtimuose paliekamas medienos šiukšlynas dažnam bado akis tiek dėl neūkiškumo, tiek dėl to, kad kirtėjų nevalyvai niokojami miškai tampa sunkiai praeinamu medienos atliekų sąvartynu. Jeigu K. Navicko vadovaujama ministerija kaip nors įpareigotų miško kirtėjus susitvarkyti – tai jau būtų nauda. Nebūtinai vien dėl to, kad pigtų biokuras.
Iš energetikos ministro norėtųsi daugiau iniciatyvų. Dabar gali būti itin palankiai susiklosčiusi aplinkybė (dėl ES žaliojo kurso politikos ir vis dar pigių investicinių pinigų) plėsti tikrųjų atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) infrastruktūrą – nuo pramoninės žaliosios gamybos iki plataus gyventojų įsitraukimo į mažųjų saulės elektrinių statybą. Pernai maždaug penktadalį Lietuvoje suvartotos energijos pagamino AEI (13% vėjas) – vėjo, vandens ir saulės jėgainės.
Vilius Juzikis, SEB banko valdybos narys, Verslo bankininkystės tarnybos direktorius, rašo, kad iki 2050 m. Lietuva gali tapti šalimi, kur visa elektros energija būtų gaminama iš aplinkai draugiškų šaltinių, gerokai sparčiau lenkdama ir Europos žaliąjį kursą, o svarbiausia – gerokai mažindama priklausomybę nuo „rusiškos adatos“ – nedraugiškos kaimynės „energetinės geopolitikos“. Tai nepanaikins visos šalies pramonės priklausomybės nuo dujų, įskaitant minėtos „Achemos“ ar dalies šilumos tiekėjų poreikius.
Tačiau, VŽ požiūriu, tai būtų didelė pažanga, vertinant, centro dešinės politinius tikslus. Tai būtų svaresnė, tvaresnė ir labiau į ateitį nukreipta investicija nei šakelių rankiojimas medienos atliekomis paverstuose kirtimuose. Suprantama, kad šiemet dėl politinės konjunktūros politikų energija bus nukreipta į buitinį energijos brangimo kompensavimo mechanizmą. Bet kiekviena krizė turi pabaigą, po kurios geriausias starto pozicijas turi tie, kurie sugeba krizėje įžvelgti ne paniką, o naujų galimybių.
