Gėdingas gigantų tūpsnis
Šioje programėlėje buvo paskelbti sąrašai Rusijos kandidatų, už kuriuos rekomendavo balsuoti įkalintas A. Navalnas, nes jie, anot opozicionieriaus, turėjo daugiausia šansų rinkimuose įveikti Kremliui prijaučiančius ir paklusnius politikus.
Vadinamąją „Išmaniojo balsavimo“ strategiją A. Navalnas su komanda taikė 2019 m. regionų rinkimuose – identifikuodavo kandidatą, kuris turi daugiausia galimybių nugalėti „Vieningosios Rusijos“ keliamą atstovą ir mesdavo visas pajėgas tokio kandidato agitacijai, konsoliduodami išsibarsčiusius kitiems kandidatams skirtus balsus.
Šįkart Kremliaus valdžia, jau bijanti net savo šešėlio, puolė į visišką desperaciją – išsigandusi paskutinio opozicijos balso, sužaidė va bank: Rusijos žiniasklaidos priežiūros tarnyba „Roskomnadzor“ primygtinai pareikalavo, kad „Google“ ir „Apple“ pašalintų „Išmaniojo balsavimo“ programėlę iš savo parduotuvių.
Apie šį „Google“ ir „Apple“ sprendimą informuoti šaltiniai naujienų agentūrai AFP pareiškė, kad tokios priemonės buvo imtasi dėl Rusijos valdžios spaudimo, įskaitant grasinimus suimti technologijų milžinų vietos darbuotojus.
Gigantai priklaupė. Faktas – daugiau nei gėdingas. Jau galima skelbti interneto, kaip neribotos saviraiškos ir laisvo žodžio, galą po to, kai Vakaruose įsikūrę milžinai, iki šiol turėję lyg ir neblogą reputaciją, nuolankiai nusilenkė rusų carui ir jo KGB-istinei mašinai, be skrupulų užčiaupdami opozicinio balso likučius.
„Google“, „Facebook“, „Telegram“, „YouTube“ visada bandė save priešpriešinti tradicinei žiniasklaidai, o jų kone pagrindinis argumentas buvo tas, kad ten turinys yra redaguojamas, suprask, ribojamas.
IT gudručiai saldžiabalse suokė, kad jų produktai kitokie, kad jiems svarbus laisvas, redaktorių neredaguojamas turinys, kad internetas necenzūruojamas, kad ten visi gali jaustis laisvi ir saugūs.
Iliuzinė demokratijos šventė internete baigėsi jos mišiomis Rusijoje ir jose sudalyvavo tie, kurie turėjo pasipriešinti jų rengėjams. Pakako Kremliaus „klapčiukams“ iš „Roskomnadzor“ ištarti „ša!“ ir Vakarų demokratijos pseudogarantai Markas Zuckerbergas, Larry Page’as, Sergejus Brynas ir kiti nėrė į krūmus, apnuoginę paprastą kaip doleris tiesą, kad tokiems veikėjams demokratija svarbi tiek, kiek leidžia kimštis kišenes laisvės trokštančių naivuolių sąskaita.
Keisčiausia, kad šioje autoritarinių režimų brutalios prievartos prieš laisvę reikšti savo įsitikinimus bakchanalijoje aktyviai dalyvaujantys Vakarų IT gigantai lig šiol nesulaukė jokios griežtesnės reakcijos iš politikų. Gal kas pamename, ką dar taip neseniai garsiai kalbėjo JAV prezidentas Joe Bidenas apie demokratijos kovą su autokratija kaip pamatinį savo užsienio politikos principą?
Bet štai autokratinis politinis oponentas viešai išsityčiojo iš jo šalies didžiųjų korporacijų, pavertęs jas pasaulio akyse bejėgiais viščiukais, o iš Vašingtono nesulaukiame jokios reakcijos.
Tyli ir demokratinė Europos Sąjunga, užgimusi iš to paties žodžio laisvės ir net skelbianti šį principą pamatine vertybe. Tylime ir mes, Lietuvoje, nors būtent laisvas žodis prieš tris dešimtmečius padėjo apginti mūsų trapią Nepriklausomybę.
VŽ nuomone, gal iš tiesų buvo pervertintas IT bendrovių vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje, gal jose matėme tik tai, ką jos norėjo, kad mes pamatytume? Gal po viso šio rusiško demokratijos pažeminimo verta nusileisti ant žemės ir gerai pagalvoti, kiek iš tiesų vertos žmonijai šios bendrovės oro pripūstais raumenimis.
Jeigu jos – tik sėkmingai besisukantys eiliniai ekonomikų subjektai, gal tiems patiems politikams metas pagalvoti, ar vertos jos tų beprotiškų mokesčių lengvatų, kurios tik stiprina jų galias rinkose ir mažina galimybes ten veikti konkurentams?
Kas žino, gal Rusijos rinkimai būtų kitokie, jei pasaulyje veiktų ne kelios IT monopolijos, o dešimtys tarpusavyje konkuruojančių gūglų, feisbukų, jutubų?
