L. Čeprackas. Turim ne tik teises, bet ir pareigas

Yra nesuvokiama, kodėl mes taip trumparegiškai žiūrime – aš esu už galimybių pasą kaip suvaržymo priemonę, kuri skatins skiepytis tuos, kurie nenori to daryti.

Vyriausybė yra pasakiusi – 70% mūsų tikslas. Ir kol mes nepasieksime tų 70%, bet kokiu atveju, būsime tokioje pozicijoje, kai Vyriausybė galės pasakyti, atleiskite, bet mes įvedame vėl karantino suvaržymus ir vėl uždraudžiame jums dirbti.

Ir kas tada?

Dabar, tokioje trumpalaikėje perspektyvoje, taip, tai yra nepatogumas. Bet Europoje ir visame pasaulyje yra ne viena šalis, kuri tai taiko, ir kažkodėl jiems tai nėra didelė problema.

Galvojant apie tai, kad visų mūsų tikslas būtų pagaliau atsidurti už tos apokaliptinės ribos, kai mes vėl grįšime į normalų gyvenimą, mano giliu įsitikinimu, mes pirmiausiai turime galvoti apie savo pareigas.

Aš asmeniškai esu už tuos ribojimus, galvoju, kad tai galbūt yra vienas įmanomų būdų priversti skiepytis tuos, kurie nenori. Manau, kad šitie ribojimai duoda puikius rezultatus.

Suprantu kai kuriuos mūsų verslo atstovus, kurie bijo, kad darbuotojai išeis, nes bus priversti skiepytis arba už juos reikės mokėti.

Savo ruožtu, galiu pasakyti, kad pas mus tai apskritai ne problema, pasiskiepijo iki 90% ir daugiau. Tie, kurie nenori, pasakė, kad eis testuotis. Gerai.

Labai norėčiau užduoti tą patį klausimą: jeigu reikėtų rinktis – ar suvaržymai šiandien ir mes dirbam be galimybių pasų ir pvz., mus uždaro lapkričio pabaigoje.

Ką rinktumėmės?

Galiu pastebėti vieną dalyką, esu įsitikinęs, kad mano svečiai yra išsilavinę žmonės, puikiai suvokiantys, kokia yra situacija, suvokiantys savo pareigas. Juokingiausia, kai skaitai komentarus, kad skiepijasi žemo intelekto žmonės, kai tuo tarpu atsiverti, kas daugiausia pasiskiepiję – „fintechų“, IT žmonės, tų įmonių, kuriose dirba aukštos kvalifikacijos, aukšto intelekto žmonės.

O tais pareiškimais svaidosi kokie nors silkių skutėjai iš Stavangerio, kurių intelektu ir išsilavinimu aš suabejočiau. Savo žodžių aš neatsiimu. Mulkiai ir antivakseriai pas mane nevaikšto, ir man ant jų nusišvilpt.

Šitą situaciją aš lyginčiau su visuotine mobilizacija karo atveju, nes šalyje yra karo būvis, mes kariaujame su koronavirusu. Karas vyksta ne vienus metus.

Ir kai vyksta visuotinė mobilizacija, atsiranda koks nors šmikis, kuris pareiškia – aš tai neisiu, aš pažiūrėsiu, kaip kaimynui seksis. Nenušaus, tai ir aš eisiu.

Tai pasikartosiu: mes kalbam tik apie savo teises ir kažkaip pamirštam, kad šalia savo teisių mes turim ir pilietines pareigas.

Komentaro autorius — Liutauras Čeprackas, virtuvės meistras, restoranų „Gastronomika“, „Meat“ Vilniuje ir Nidoje, „Ramenas ir pagaliukai“ savininkas