R. Vilpišauskas. Ekonomikos gaivinimo planas – ar šį kartą bus kitaip?

Balandžio viduryje Lietuvos finansų ministrė pristatė Lietuvos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę 2021-2026 m., kuri susieta su praėjusiais metais Europos Sąjungoje (ES) sutartu Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo fondu „Naujos kartos ES“, siekiančiu 750 mlrd. eurų. Lietuvai iš šio fondo numatyta maždaug 2,2 mlrd. eurų dotacijų. Iš jų beveik du trečdalius Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, turės skirti žaliajai pertvarkai ir skaitmeninei transformacijai, o likusių lėšų panaudojimas siejamas su ES institucijų rekomendacijų Lietuvai įgyvendinimu.

Vertinant šio visuomenės aptarimui pateikto projekto svarbą ir turinį pirmiausia reikia pastebėti, kad šios lėšos sudaro tik septintadalį visos sumos, kurią ši Vyriausybė ketina investuoti iš nacionalinio ir ES biudžetų. Tad šis planas svarbus ne tiek dėl jo apimčių, kiek dėl to, jog jis yra vienas iš elementų dėlionėje, kurią galima vadinti ES ir jos valstybių narių atsaku į COVID-19 pandemijos sukeltą krizę. Tai galiausiai gali pastūmėti link glaudesnės ES šalių integracijos, nes ieškant Bendrijos valstybių sutarimo dėl to, kaip ateityje bus grąžintos bendrai pasiskolintos lėšos, gali būti apsispręsta dėl naujų ES finansavimo šaltinių bei didesnio Sąjungos biudžeto. Be to, jei daugelyje ES šalių nacionalinės reformų programos bus bent iš dalies sėkmingos, tai prisidėtų ir prie spartesnio ekonomikos augimo bei palengvintų skolų grąžinimą ateityje.

Kita vertus, jau dabar matyti, kad ir bendro skolinimosi idėja, ir nacionalinių reformų prioritetai jau kelia nemažai ginčų atskirose ES valstybėse. Italijoje dėl to pasikeitė vyriausybė ir jos vadovas. Lenkijoje tai kelia nesutarimus tarp valdančios koalicijos partnerių. Vokietijoje jau kreiptasi į Konstitucinį teismą, kurio išaiškinimo dėl numatyto ES skolinimosi teisėtumo bus laukiama tam, kad procesas galėtų judėti link galutinio nacionalinių planų patvirtinimo ir finansavimo telkimo. Tad neatmestinas ir kitas scenarijus – procesas užsitęs, o net ir patvirtinus planus bei ES pasiskolinus pinigus, jų panaudojimas daugelyje valstybių strigs, kaip strigdavo ir daugelis ankstesnių reformų.

Grįžtant prie Lietuvos Vyriausybės plano, svarbu įvertinti ir jo turinį, ir įgyvendinimo sąlygas. Plano turinys, atsižvelgiant ir į ES nustatytas gaires, atrodo logiškas, pirmiausia tuo, jog didžiausias dėmesys skiriamas tam, kas ir priklauso nuo viešosios politikos – investicijoms į viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų, ypač sveikatos apsaugos ir švietimo, prieinamumą ir kokybę, bendrų valdymo infrastruktūros sąlygų, aktualių įvairiems verslams ir gyventojams, keitimą ir ypač tai, kas riboja pačių valstybės institucijų veiklos rezultatyvumą, skaidrumą ir gebėjimą keistis. Plane pateikiama gera situacijos ir iššūkių diagnozė. Logiška Vyriausybei pirmiausia siekti susitvarkyti „savo darže“, ypač tose srityse, kuriose reformos inicijuojamos jau tris dešimtmečius, tačiau įgyvendinimo metu vis strigdavo, o kai kuriose srityse, ypač valstybės tarnyboje, situacija dažnai apibūdinama žodžiu „nustekenta“. Pagirtina, kad nepamirštas valstybės tarnybos motyvacijos kėlimas ir įgalinimas, kompetencijų ugdymas, nes tam reikia ne tik papildomų lėšų, bet ir nuolatinio politinio dėmesio.

Ir čia prieiname prie klausimo, o kas šį kartą bus daroma kitaip, kad Vyriausybės ketinimai pavirstų darbais ir rezultatais, kurių siekiama? Juk kaip tik dėl ankstesnių reformų nesėkmių nemažai iššūkių paveldėta iš ankstesnių Vyriausybių, pavyzdžiui, nebaigtas daugiabučių renovavimas ar viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų tinklo pertvarka. Šio plano atveju reformų tikimybę didina jų susiejimas su ES finansavimu bei Bendrijos institucijų dėmesys, tačiau praktiniam įgyvendinimui bus būtina ir Lietuvos Vyriausybės lyderystė, gebėjimas suvaldyti sudėtingus procesus, neįstrigti biurokratinėje rutinoje, skaidriai plėtoti viešąją ir privačią partnerystę ir, žinoma, telkti paramą reformoms Seime bei visuomenėje.

Komentaro autorius - Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius